Adžarija

Adžarija, Adžara (აჭარა), Adžarijos respublika - nedidelė, drėgno klimato, kurortinė Gruzijos dalis. Sostinė - Batumis, pagrindinis Gruzijos uostas. Plotas - 2899 km², gyventojų skaičius - 382 000 (2009 m).
Sovietiniais laikais Adžarija buvo Abchazijos kurortų šešėlyje. Po Abchazijos okupacijos į Adžariją patraukė poilsiautojų srautas iš visos Gruzijos, Armėnijos, vėliau iš Turkijos ir Irano.
Adžariją Gruzijoje mėgsta. Visur jūsų būtinai paklaus, ar jau buvote Batumyje. Kurortai Adžarijoje "civilizuoti", čia važiuojama dėl jūros, paplūdimių, barų ir restoranų. Be to čia yra 2 nacionaliniai parkai ir kalnuotos sritys, kur turistai tik pradeda lankytis. Patys batumiečiai, vasarą mieliau leidžia kalnų kurorte Bešumi ar Gurijos Bachmaro.

Istorija

Ši teritorija buvo apgyventa jau akmens amžiuje, ką patvirtina archeologiniai radiniai prie kalnų kurorto Bešumi. Čoloki upės baseinas - vienas iš pagrindinių metalurgijos atsiradimo židinių. Adžarijoje yra daug bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus paminklų. Gruzijos rašytiniuose šaltiniuose Adžarija pirmą kartą paminėta III amžiuje BC, kaip senovinės gruzinų karalystės Kartli dalis. Pagal legendą, atvykus apaštalui Andriui, nuo čia prasidėjo krikščionybės plitimas po Gruziją. I tūkst. pr. m. e. valdė Kolchida, Adžarijoje yra senųjų kolchų citadelė - Gonijo tvirtovė, pirmą kartą paminėta Pilinijaus Jaunesniojo (II mūsų eros amžiuje). Vėliau teritoriją valdė Lazikos karalystė, šiai subyrėjus, tapo Gurijos kunigaikštystės dalimi. Nuo VIII amžiaus pateko į Abchazijos karalystės sudėtį. X amžiaus pabaigoje Bagrati suvienijus Gruziją, Adžarija priklausė Gruzijos karalystei. Nuo XIII amžiaus Adžarija tampriai susijusi su Tao-Klardžeti regiono istorija. Po mongolų invazijos, Tao-Klardžeti kunigaikštystės Samcche kunigaikščiams pavyksta susitarti su mongolais, jie atsiskiria nuo Gruzijos ir sukuria atskirą vasalinę valstybę - Samcche atabegatą, kuriai priklauso ir Adžarija. Ši valstybė egzistuoja iki inkorporavimo į Osmanų imperiją XVI amžiuje. Adžarija išlaikė nepriklausomybę iki 1614 metų. Regionui patekus į Osmanų imperiją prasidėjo islamizacija ir tiurkizacija, kas stipriai paveikė gyventojų tapatybę ir mentalitetą. 1878 metų Tao-Klardžeti regionas (kartu su Adžarija) atiteko Rusijos imperijai. 1918 m., susikūrus Gruzijos Demokratinei Respublikai, buvo laikinai okupuota Turkijos, bet vėliau perduotos Gruzijai. 1922 metais Gruziją okupavus SSSR, įsigaliojo Brest-Litovsko sutartis, ir dalis Tao-Klardžeti regiono atiduota Turkijai, tačiau Adžarija liko Gruzijos SSR sudėtyje. Ši situacija išlikusi iki dabar. Adžarijoje buvo įkurta Adžarijos ATSR. Iš karto po Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo, 1991 m. Adžarija, vadovaujama Abašidzės, paskelbė atsiskyrusi nuo Gruzijos. Nors nepriklausomybė nebuvo pripažinta, šalis funkcionavo nepriklausomai iki 2004 m. Po Rožių revoliucijos Adžarija prijungta prie Gruzijos kaip autonominis regionas.

Religija

Adžarija pati musulmoniškiausia Gruzijos dalis, čia beveik 30% gyventojų musulmonai-sunitai. Osmanų valdžios laikais, kaip ir kiti kripto-krikščionys, adžarai buityje suliedavo islamą ir krikščionybę. Nepriklausomybės metais prasidėjo krašto sukrikščioninimas, kurį stipriai palaikė Gruzijos stačiatikių bažnyčia. Dabar krikščionių ir musulmonų santykis yra 70 % ir 30 %, nors dar 80-ųjų pabaigoje absoliučiai dominavo musulmonai. Vis dėl to gyventojai čia konservatyviškesni nei kitose Gruzijos dalyse. Čia viskas truputį griežčiau, ypač užkampiuose. Pats musulmoniškiausias municipalitetas - Chulo, ten beveik kiekvienoje gyvenvietėje yra mečetė.
Adžarijoje yra dvi vyskupijos - Keda, Šuachevi ir Chulo municipalitetai priklauso Schaltos, o Kobuleti municipalitetas Batumi-Lazsos vyskupijoms.

Lankytini objektai

Yra kelių kategorijų. Pirma, tai akmeniniai arkiniai tiltai, kurių čia yra apie 12, pavyzdžiui, tiltas prie Dandalo kaimo ar tiltas prie Furtijo kaimo. Taip pat, galima aplankyti keletą tvirtovių, iš kurių įdomiausia yra Chichani yvirtovė Chulo municipalitete, nors ją sunkiausia pasiekti. Respublikoje yra keletas senovinių cerkvių ir X amžiaus Schalta vienuolynas, keletas gamtos grožybių - Bešumi kurortas ir Žaliasis ežeras. Prie Juodosios jūros, Sapri ir Kvariati - patys geriausi paplūdimiai Gruzijoje.
Netoli Batumio - keletas tvirtovių - Gonijo ir Petra. Jos nėra labai išvaizdžios, bet jų lankymas mokamas, kai visur kitur Gruzijoje tvirtovių aplankymas neapmokestinimas. Šios tvirtovės turtingos vėlyvosios antikos istorija, bet nelabai išvaizdžios dabar.
Adžarijoje yra 2 Nacionaliniai parkai - Kentriši ir Mtirala. Daugiau žinomas Kintriši, bet daugelio nuomone Mtirala - gražesnis.

Turistinė infrastruktūra

Ja čia jau užsiima, bet dar ne iki galo. Kiekvieno Adžarijos municipaliteto centre yra turizmo informacijos biurai - kartais būdelės išvaizdos, nors aš jų dirbančių dar nemačiau. Su informacinėmis rodyklėmis reikalai geresni. Čia atsisakė nuo mažai informatyvaus visoje Gruzijoje naudojamo žymėjimo, o pastatė normalius stendus, kuriuose pažymėti objektų pavadinimai ir atstumai iki jų. Beveik prie visų lankytinų objektų yra stendai su informacija apie juos. Ši sistema gerokai palengvina keliavimą po Adžariją.

Atvykimas ir keliai

Pagrindinis kelias - Tbilisi-Batumi, kurį planuojama perstatyti į autostradą. Yra kelias per kalnus į Achalciche (Transadžarijos kelias). Kol kas šis kelias gana blogas, per perėją geriau važiuoti visureigiais, nors ir įdomus.
Geležinkelis dalinai išardytas, jis prasideda Machirdžauri. Nuo čia už 20 larių traukiniu galima nuvažiuoti į Tbilisį.
Batumyje yra tarptautinis aerouostas. Lėktuvai pastoviai skraido iš Tbilisio. Kaina nuo 70 larių į vieną pusę. Sezono metu yra reisų iš Rusijos, Ukrainos.
Iš Turkijos į Adžariją patenkama per pasienio punktą Sapri, netoli Batumio.