^

Gruzija

Gruzinas

Gruzija

Gruzijos gyventojai

Kaip ir dauguma Kaukazo tautų, gruzinai nepriklauso pagrindinėms Europos ar Azijos etninėms grupėms. Gruzinų kalba neprikaluso indoeropiečių, tiurkų ar semitų kalbų grupėms. Dabartinė gruzinų arba kartvelų nacija, manoma, susiformavo iš aborigeninių, autochtoninių genčių ir genčių migravusių į Užkaukazę iš Anatolijos ankstyvaisiais antikos laikais. Senovinis žydų Josefo metraštis mini gruzinus kaip iberus kurie dar vadinami Tobel Tubal.
Dabar Gruzijoje gyvena 84% gruzinų. Kitos etninės grupės yra abchazai, osetinai, armėnai, azerbaidžaniečiai, graikai, žydai, rusai. Gruzijos žydų bendruomenė yra viena seniausių žydų bendruomenių pasaulyje.
Dauguma Gruzijos gyventojų kalba kartvelų kalbomis - gruzinų, svanų, megrelų ir lazų. Oficiali kalba Gruzijoje yra gruzinų, kartu su abchazų Abchazijos autonominėje respublikoje. Kartvelų kalbomi kaip gimtosiomis kalba apie 71% šalies gyventojų, rusų kalbą gimtąją laiko apie 9% gyventojų, armėnų - 7%, azerbaidžaniečių - 6%, kitas kalbas - 7% gyventojų.
Šiuo metu 83,9% laiko save krikščionimis ortodoksais (pravoslavais), kurių dauguma priklauso Gruzijos Ortodoksų Bažnyčiai. Religinės mažumos - 9,9% musulmonai, 3.9% - priklauso Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, 0,8% - Romos katalikai.

Gruzinų etimologija

Gruzina save vadina kartvelebi (ქართველები), šalį - Sakartvelo (საქართველო), kalbą - kartuli (ქართული). pagal gruzinų metraščius gruzinų protėvis buvo Kartlos, Japeto iš Biblijos proanūkis. Senovės graikai (Strabonas, Herodotas, Plutarchas, Homeras ir kiti) ir romėnai (Titus Livijus, Kornelijus Tacitas ir kiti) vakarų gruzinus vadina kolchais, o rytų - iberais.

Gruzinų kilmė

Daugelis istorikų, antropologų, archeologų ir kalbininkų linkę manyti, kad dabartinių gruzinų protėviai gyveno Užkaukazėje ir šiaurės Anatolijoje nuo neolito epochos. Mokslininkai, įprastai, šias gentis vadina protokartvelų. Kai kurie XIX amžiaus Europos (Humbolt, Kretčmer) ir gruzinų (Gordeziani, Kaukchčišvili, Gamsachurdija) istorikai manė, kad protokartvelai gali būti kalbiškai ir kultūriškai artimi senovės Europos (iki indoeuropiečių) tautoms - pelasgenams, etruskams ir protobaskams.
Antikos laikais gruzinus kaip kolchus ir iberus žinojo graikai ir romėnai. Rytų Gruzijos gentys tibarenai-iberai sukūrė savo karalystę VII amžiuje prieš mūsų erą. Vakarų Gruzijos gentys (mosčianai, suanianai, megrelai ir kitos) sukūrė pirmąją gruzinų valstybę Kolchidą (apie 1350 metus prieš mūsų erą). Pagal daugumą Gruzijos mokslininkų, šių ankstyvųjų Gruzijos karalysčių - Kolchidos ir Iberijos atsiradimas turėjo didelę įtaką gruzinų nacijos atsiradimui.

Gruzinų antropologiniai bruožai

Gruzinai priklauso Kaukazo rasinėi grupei, dažnai su rudais plaukais ir rudaakiai.
Gruzinai gyvenę kalnuose mažiau saulėtoje Vakarų Gruzijoje, ypač svanai, guriečiai ir megrelai, yra šviesesni, tarp jų dažniau pasitaiko blondinai ir mėlynakiai ar žaliaakiai.
Pagal genetinius tyrimus nustatyta, kad daugiausia gruzinų yra haplogrupės G. Gruzinų Y-DNR taip pat prikaluso haplogrupei J2, kuri sutinkama Graikijoje ir Italijoje.

Gruzinų kalbiniai ir regionaliniai skirtumai

Gruzinų kalba yra pagrindinė visiems gruzinams nežiūrint jų kilmės, tarp jų ir tiems kas kalba kitomis kartvelų kalbomis - svanams, megrelams ir lazams. Gruzinų kalba susiformavo rytinėje šalies dalyje. Gruzinų kalbos dialektai: imeretų, račų-lečchmių, gurijiečių, adžarų, imerchevų (Turkijoje), kartlų, kachetų, ingilų (Azerbaidžane), tušetų, chevsurų, mochevų, pšavų, fereidų (Irane) ir fereydų (Gruzijoje), mtiukų, meschetų ir džavachetų.
Gruzinai istoriškai skirstomi į subetnines grupes pagal geografinę vietą iš kur jie kilę. Net, jeigu gruzinas persikelia į kitą regioną, jis bus vadinamas jo kilmės regiono vardu. Pavyzdžiui, jeigu gurijietis persikelia į Tbilisį (Kartli regionas) jis netampa kartlu. Po kelių ar keliolikos kartų jo autoindetifikacija gali pasikeisti. Pavyzdžiui, megrelai gyvenantis per amžius gyvenantys Imeretijoje save laiko imeretais ar imeretais-megrelais.
Gruzinų kilusių iš rytinės Gruzijos kalnuotosios dalies pavardės turi priesagą –uri (ური), arba –uli (ული). Dauguma svanų pavardžių turi galūnę –ani (ანი), megrelų - –ija (ია), -uja (უა), arba -ava (ავა), lazų -–shi (ში).
Imeretai (იმერელი imereli) gyvena Imeretijoje, kalba gruzinų kalbos imeretų dialektu.
Kartlai (ქართლელი kartleli) gyvena Kvemo ir Šida Kartli, kalba gruzinų kalbos kartlų dialektu.
Megrelai (მეგრელი megreli) gyvena Samegrelo kalba megrelų kalba. Megrelus mini Ptolomėjus II amžiuje prieš mūsų erą Manraloi pavadinimu, kaip žmones gyvenančius Kolchidoje. Ankstyvuose viduramžiuose megrelų arisrokratija ir šventikai pradėjo vartoti gruzinų kalbą kaip literatūrinę. Po Gruzijos subyrėjimo XV amžiuje megrelai turėjo nepriklausomą kunigaikštystę, kuri XVIII amžiaus pabaigoje buvo aneksuota Rusijos Imperijos. Rusijos Imperijoje ir SSSR pradžioje megrelai buvo laikomi atskira tauta. Dabar dauguma megrelų indetifikuoja save gruzinų nacijos subetnine grupe, bet yra išsaugoję savo kalbą ir kultūrą.
Megrelų kalba kalba nuo 500 000 iki 800 000 žmonių, dauguma gyvena Samegrelo srityje. Megrelai naudoja gruzinų alfabetą, bet neturi standartinių rašybos taisyklių ar oficialaus statuso. Beveik visi megrelai yra dvikalbiai, megrelų kalba daugiausiai naudojama buityje, gruzinų - kaip valstybinė kalba.
1999 metų vasarą, gruzinų poeto Murman Lebanidze buvo deginamos Megrelijos sostinėje Zugdidyje, nes jis paniekinamai pasisakė apie megrelų kalbą.
Svanai (სვანი svani) gyvena Žemutinėje ir Aukštutinėje Svanetijoje, kalba svanų kalba.
Svanai yra paminėti senovės graikų geografo Strabono kaip sanni. Jo aprašyme sanni gyvenama vieta beveik su dabartinėmis svanų gyvenamomis teritorijomis.
Rusijos Imperijoje ir ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu svanai buvo laikomi atskira tauta. Jie yra krikščionys ortodoksai, bet yra išliaikę ir kai kuriuos pagonybės papročius. Svanai išlaikė daug senųjų tradicijų, tokių kaip kraujo kerštas (ši tradicija išnyko ne taip ir seniai). Jų šeimos nedidelis, vyras yra šeimos galva. Svanai labai gerbia vyresnes šeimos moteris.
Svanų kultūra išlaikė daug nuostabių dainų ir šokius ratu. Svanetija buvo laikoma sunkiausiai priešams pasiekiama Gruzijos dalimi, daug viduramžių vertybių (biblijos rankraščių etc.) yra saugoma Svanetijoje.
Svanų kalba kalba apie 30 000 svanų, 15 000 iš kurių kalba aukštutinių svanų dialektu ir 12 000 - žemutinių svanų dialektu, kurie dar dalinasi į subdialektus - Aukštutinio Balo, Žemutinio Balo, lašchų ir Lentechio. Svanų kalba daugiausiai naudojama buityje, ji neturi rašybos standartų ir oficialaus statuso. Daugelis svanų kalba ir gruzinų kalba. Kalba palaipsniui nyksta.
Gurai (გურული guruli) gyvena Gurijoje, kalba gruzinų kalbos gurų dialektu.
Adžarai (აჭარელი achareli) gyvena Adžarijoje, kalba gruzinų kalbos adžarų dialektu. Dalis adžarų yra musulmonai.
Meschai, meschetai (მესხი meskhi) gyvena Mescheti (Samcche), kalba gruzinų kalbos meschų dialektu.
Kada susiformavo meschų subetnosas - nežinoma, bet, gali būti, kad jie sudarė daugumą Tao-Klardžeti valstybėje ir buvo kovų su arabais avangarde. Valdant mongolams (1266 metais) meschetų gyvenimame regione atsirado Džaneli kunigaikščių klano valdoma pusiau nepriklausoma valstybė. Ji egzistavo gana ilgai, kartais įsiliedama į Gruziją, kol galų gale ją pasiglemžė Turkija.
Turkai Meschetijoje pasirodė XVI amžiuje. 1547 metais jie užėmė Achalciche ir Achalkalaki. Maždaug po šimtmečio buvo įkurtas Achalcichės vilajetas. Nuo to laiko į regioną pradėjo keltis turkai musulmonai, o vietiniai gyventojai po truputį pereidinėjo į islamą. Palaipsniui meschetai suskilo į dvi tautas - vieni buvo krikščionys ir kalbėjo gruzinų kalba, kiti - musulmonai, kalbėje turkiškai ir laikantys save turkais. Taip atsirado turkai-meschetai.
Patys turkai-meschetai laiko save turkais, Gruzijoje jie laikomi gruzinais. Įdomu, kad meschų ir armėnų istorija Osmanų imperijoje panaši. Meschetų dalis, gyvenusi Osmanų imperijoje, pagal turkų ir Vatikano susitarimus, kad katalikai Osmanų imperijoje nebus persekiojami, ar kitaip diskriminuojami, perėjo į katalikybę. Taip atsirado egzotika - meschai-katalikai. Tuo pačiu būdu atsirado ir armėnai-katalikai.
1828 metais Achalciche ir Achalkalaki iš turkų perėjo Rusijos imperijai. Po imperijos subyrėjimo, trumpu Gruzijos nepriklausomybės laikotarpiu, Meschetija tapo konflikto tarp krikščionių ir musulmonų vieta. Achalciche ir Achalkalaki rajonai atiteko Gruzijai, o Karso ir Ardagano rajone atsirado musulmoniška Kaukazo respublika, kuri buvo neužilgo likviduota, bet santykiai su musulmonais buvo labai įtemti, vyko ginkluotos kovos. Apie tą laikotarpio kruvinus įvykius paskojama iki šiol. 1944 metų lapkričio 15 d. turkus-meschetus praktiškai per dvi dienas suvarė į vagonus Achalcichės geležinkelio stotyje ir deportavo į Vidurinę Aziją. Iš viso buvo deportuota apie 90 000 žmonių.
Po deportacijos regionas ištuštėjo. Šiame regione apsigyveno adžarai ir imeretiečiai, išliko tik keliolika meschetų kaimų.
Lečchumai (ლეჩხუმელი lechkhumeli) gyvena Lečchumi, kalba gruzinų kalbos lečchumų dialektu.
Račai (რაჭველი rachveli) gyvena Račoje, kalba gruzinų kalbos račų dialektu.
Kachetai (კახელი kakheli) gyvena Kachetijoje, kalba gruzinų kalbos kachetų dialektu.
Chevsurai (ხევსური khevsuri) gyvena Chevi, kalba gruzinų kalbos chevsurų dialektu. Chevsurai ilgą laiką išlaikė savo tradicinę kultūrą: aprangą, ginklus, namus ir tradicijas. Antropologiškai chevsurai yra siauro, rytinės Gruzijos tipo, veido, dauguma jų liekni. Įprastai jie yra šviesių akių, plaukų spalva nuo blondinų iki rudaplaukių. Chevsurai minimi X amžiaus gruzinų rankraščiuose.
Tušai, tušetai (თუში tushi) gyvena Tušetijoje, kalba gruzinų kalbos tušų dialektu.
Pšavai (ფშაველი pshaveli) gyvena Pšavi, kalba gruzinų kalbos pšavų dialektu.
Džavachai (ჯავახი javakhi) gyvena Džavacheti, kalba gruzinų kalbos džavachų dialektu.

© 2014 J.D.Endriukaitis