Gruzijos prijungimas prie Rusijos imperijos
Dėl Gruzijos prijungimo prie Rusijos imperijos Rusijos valdžioje vieningos politinės nuomonės nebuvo - keletas skirtingų nuomonių grupuočių norėjo įgyvendinti savo tikslus. Vieni politikai buvo prieš Gruzijos aneksiją, kiti - už. Nugalėjo pastarieji.
Karalius Giorgi XII
Giorgi (Georgijus), karaliaus Iraklijaus II sūnus, Kartli ir Kachetijos karaliumi tapo 1798.01.18. Rusų atstovas Kovalenskis įteikė jam karaliaus valdžios atributus. Giorgi pasakė: "Pripildytas giliausių jausmų mano valdovui, aš galiu priimti šiuos karaliaus valdžios ženklus tik prisiekdamas ištikimybę imperatoriui ir pripažindamas jo aukščiausią valdžią Kachetijos ir Kartli karaliams". Nuo šio momento Giorgi XII Gruziją valdė kontroliuojamas dviejų rusų generolų - Lazarevo ir Kovalenskio.
Kartli-Kachetijos valstybės padėtis buvo labai sudėtinga. 75 draugystės su Rusija metai prieš Gruziją nuteikė visus kaimynus - persus, turkus ir kalniečių tautas. Didžiausia problema buvo lezginų ir avarų antpuoliai. Giorgi XII buvo ligotas, jo šeimoje buvo nesantaika. Karalienei Daredžan nepatiko draugystė su Rusija, ji protegavo savo vaikų interesus. Vienas iš jos sūnų, Aleksandras, iš savo rezidencijos Šulaveri išvažiavo į Iraną, vėliau susidraugavo su lezginu Omar-Chanu ir su jo pagalba nusprendė užimti Gruzijos sostą. Persai, pagalbos Aleksandrui pretekstu, taip pat ruošė antpuolį. Kad nuramintų gruzinus Giorgi XII paprašė sustiprinti Lazarevo batalioną dar vienu, Kabardos batalionu vadovaujamu generolo Guliakovo.
Lapkritį Omar-Chanas ir Aleksandras su 15 ar 20 tūkstančių karių užpuolė Kachetiją. Aleksandro padėtis buvo nepaprasta - jis sudarė sąjungą su istoriniais Gruzijos priešais. Jis netgi Bodbe vienuolyne prie Šv.Ninos kapo davė priesaiką, oficialiai patvirtindamas, kad jo žygio tikslas yra ne plėšikavimas, o teisingumo atstatymas.
Lazarevas abu batalionus iš Tbilisio per Signahi atvedė į Alazani slėnį. Bet lezginai apėjo jo pozicijas ir patraukė link Tbilisio. Lazarevas pradėjo juos persekioti ir pavijo juos prie Iori upės, prie Kakabeti gyvenvietės (kiek į rytus nuo Manavi tvirtovės). Įvyko mūšis prie Iori. Dagestaniečiai padrikai atakavo reguliariųjų pėstininkų kare ir neteko daugybės karių. Žiemą jie negalėjo atsitraukti į Dagestaną, patraukė link Giandžos, kur nemažai jų sunaikino vietiniai gyventojai. Sužinoję apie mūšio pasekmes, persai antpuolį atšaukė. Aleksandras grįžo į Iraną, kur po daugelio metų ir mirė.
Mūšis prie Iori paspartino Gruzijos prijungimo prie Rusijos procesą. Rusija nelabai norėjo padėti Gruzijai. Georgijevsko traktatas erzino kaimynus, realios naudos Rusijai jis neturėjo. Dar 1800 metų vasarą Giorgi XII nusprendė Rusijai pasiūlyti naujo tipo sąjungą, sutikdamas perleisti Rusijai viską, su sąlyga išsaugoti dinastiją ir cerkvės autokefaliją. 1800.06.24 pasiūlymas pateiktas Sankt Peterburge.
Kad suprasti Rusijos reakciją, reikia pažiūrėti to meto situaciją. 1799 metais Massena sustabdė Suvorovo žygį į Paryžių, vėliau sužlugo anglų-rusų ekspedicija į Prancūzija. Santykiai su Anglija vis prastėjo. 1800 metų rudenį Rusijos politika kardinaliai pasikeitė - nutarta kariauti su Anglija ir draugauti su Napoleonu. Pavelas I Napoleonui pasiūlė bendrą žygį į Indiją. Rusija įsipareigojo pasiųsti 25 000 pėstininkų ir 10 000 kazokų, iš Prancūzijos laukta 35 000 pėstininkų vadovaujamų Massenos. Žygis planuotas 1801 metų vasarą. Kariuomenės turėjo susijungti prie Astrachanės, per Azerbaidžaną ir Iraną pasiekti Indiją.
Kai Gruzijos pasiuntiniai atvyko į Peterburgą šio projekto dar nebuvo. Bet rudenį Giorgi XII pasiūlymą prisiminė. 1800.11.14 gruzinų pasiuntiniams pranešė apie imperatoriaus sutikimą. Lapkričio 23 imperatorius pasirašė oficialų reskriptą.
Vėliau prasideda keisti įvykiai. Rusijos vyriausybė veikia labai nenuosekliai. Gali būti, prijungimo projektas buvo svarstomas imperatoriaus taryboje ir jame atsirado dvi grupuotės: vieni buvo už legalų Gruzijos prisijungimą, kiti - už aneksiją.
Gruzinų pasiuntiniams pateikė legalaus prisijungimo projektą. Paskelbta, kad imperatorius sutinka priimti Gruziją į pavaldinius, "bet ne kitaip, kai vienas iš pasiuntinių grįš į Gruziją ir paskelbs karaliui ir liaudžiai apie imperatoriaus sutikimą, ir kai gruzinai antrą kartą raštu pareikš norą tapti Rusijos pavaldiniais". Iš pasiuntinių pareikalavo oficialaus visų Gruzijos gyventojų sluoksnių prašymo. Toks dokumentas buvo reikalingas pagal tuometinę tarptautinę teisę.
Bet tuo pačiu pradėtas įgyvendinti Gruzijos aneksijos planas. Rusijos karininkams Gruzijoje buvo išsiųstas slaptas nurodymas: mirus Giorgi XII, jo sūnui Davidui neleisti užimti sosto.
1800.12.18 buvo pasirašytas Gruzijos prijungimo manifestas.
1800.12.28 mirė karalius Giorgi XII.
1801.02.16 manifestas paskelbtas Tbilisio Sioni sobore, o 17 paskelbtas armėnų cerkvėje.
1801.03.12 nužudytas imperatorius Pavelas I.
Imperatoriaus Aleksandro I abejonės
Atėjus į valdžią Aleksandrui I Rusijos politika kiek pasikeitė. Valdant Jekaterinai ir Pavelui dominavo valstybės interesai. Aleksandras I bandė vadovautis teisės normomis. Pirmaisiais valdymo metais Aleksandras I nebuvo visiškai savarankiškas, tai ir įtakojo Gruzijos prijungimo sprendimus.
O su Gruzija viskas buvo labai keista. Ją jau beveik prijungė, bet Aleksandrui I buvo neaišku kodėl. Tai byloja, kad Peterburge ne visi suprato šio politinio sprendimo prasmę. Aleksandras nusprendė tai apsvarstyti Valstybės taryboje.
1800.04.11 įvyko pirmasis Valstybės tarybos posėdis dėl Gruzijos prijungimo. Valstybės taryba atsidūrė sunkokoje padėtyje, nes į paprastą Aleksandro I klausimą "Kodėl?", ji nieko aiškaus neatsakė pusę metų. Pirmame posėdyje buvo išsakyta, kad Gruziją reikia prijungti dėl joje esančių turtingų kasyklų, dėl ramybės prie sienų ir dėl imperijos garbės.
Tai buvo silpni argumentai ir Aleksandro I jie neįtikino. Balandžio 15 įvyko antrasis posėdis, kuriame patarėjai pakeitė taktiką. Jie parodė situaciją kaip dilemą: arba visiška laisvė arba visiškas pajungimas. Palikta sau Gruzija neišvengiamai pražus, todėl reikia ją aneksuoti.
Bet ir šis argumentas turėjo silpną vietą. Nepriklausomos Gruzijos žlugimas buvo gana neakivaizdus. Šį klausimą išsprendė radikaliai - į Gruziją išsiaiškinti apie padėtį šalyje pasiuntė grafą Knorringą. Knorringo misija užtruko 100 dienų.
To meto Valstybės taryboje posėdžiavo Jekaterinos meto žmonės, kurių epocha jau traukėsi, bet jie dar turėjo kažkiek įtakos. Valstybės tarybai priklausė ir broliai Zubovai. Tai buvo "imperinė" partija, kuriai aksioma buvo kad imperija turi plėstis. Jie nekėlė klausimo "Kodėl?"
Tuo tarpu aplink Aleksandrą I grupavosi nauji žmonės vadinamieji "jaunieji draugai". Iš jų susiformavo vadinamas "Neviešas komitetas" kuris užsiėmė " imperijos beformio valdymo pastato reforma". Tai buvo grafai Stroganovas ir V.Kočiubėjus, kunigaikštis A.Čartorickis ir N.Novosilcevas. Jie manė, kad šiuo momentu imperijos plėtimosi klausimas yra antrinis, žymiai svarbiau yra imperijos vidinis sutvarkymas. Neviešas komitetas manė, kad nuo Gruzijos prijungimo nebus jokios naudos, vietoj to jie siūlė kažką panašaus į vasalitetą. Jų nuomonė buvo suformuluota Voroncovo ir Kočiubėjaus pranešime kuris buvo įteiktas imperatoriui 1801.07.24
1801.05.22 Knorringas atvyko į Tbilisį, kuriame išbuvo 22 dienas. Čia jis susitiko su generolu Tučkovu, kuris nustebo sužinojęs, kad Gruzijos išgelbėjimo klausimas dar neišspręstas, o Knorringas atvyko tik sužinoti ar galima palyginti naudą su galimomis išlaidomis jos gynybai.
Knorringas Gruzijoje pamatė bardaką ir anarchiją. Jo pranešimas Valstybės tarybai buvo vienareikšmis: valstybė negyvybinga ir tik aneksija ją gali išgelbėti. Knorringo pranešimas tapo svarbiausiu argumentu Vyriausybės tarybai. Gruziją aneksuos, Knnoringas taps faktišku jos valdytoju, nors eidamas šias pareigas jis tik pagilins anarchiją šalyje.
1801.07.28 Knorringo pranešimą įteikė imperatoriui. Rugpjūčio 8 ji perskaitė Vyriausybės tarybos posėdyje - kartu su Voroncovo ir Kočiubėjaus pranešimu. Vyriausybės taryba vėl pasisakė už aneksiją. Kočiubėjus, savo pasisakyme, atkreipė dėmesį, kad aneksija neteisinga monarchijos principų požiūriu. Aleksandras I vis dar abejojo, nors po truputį linko prie Vyriausybės tarybos nuomonės. Rugpjūčio 13 šį klausimą svarstė Neviešasis komitetas. Šių debatų metu niekas neklausė Gruzijos delegacijos nuomonės kuri jau pusę metų visaip bandė atkreipti į save dėmesį.
1801.09.13 buvo paskelbtas manifestas apie Gruzijos prijungimą. 1802.04.12 manifestas paskelbtas Tbilisio Sioni sobore.
Knorringo valdymas
Pirmuoju Rusijos valdžios atstovu tapo tas pats grafas Knorringas. Jis atvyko į Tbilisį 1802.04.09 ir iš Maskvos atvežė Šv.Ninos kryžių. Kryžių iškilmingai perdavė Sioni soborui, kur jį galima pamatyti ir dabar. Tbilisiečiai džiaugėsi, niekas nelaukė jokių nemalonumų.
Tuo metu buvo suformuota naujos teritorijos valdymo sistema. Pagrindiniu Gruzijos valdytoju buvo paskirtas Knorringas, kariniu valdytoju - generolas I.Lazarevas, civiliu valdytoju - P.Kovalenskis. Tai buvo labai blogas kadrų pasirinkimas sunkiai naujos tautos integracijai. Knorringas buvo blogas diplomatas, Kovalenskis - intrigantas, o Lazarevas, pagal generolą Tučkovą, stengėsi spręsti nepriklausančius jam klausimus.
1802.04.12 buvo paskelbtas manifestas, Tbilisio gyventojų grubiai pareikalauta prisiekti ištikimybę naujam valdovui. Knorringas buvo labai blogas diplomatas, ir kaip rašė generolas V.Potto, šioje situacijoje "iškreipė pačią Gruzijos laisvanoriško prisijungimo esmę suteikdamas jam priverstinumo pojūtį". Gyventojams atsisakius prisiekti Knorringas jėga surinko gruzinų aristokratiją ir pareikalavo prisiekti, atsisakiusius areštavo - tai dar pablogino padėtį.
Padėtis vis blogėjo. Padažnėjo lezginų antpuoliai. Knorringas išvažiavo už Kaukazo visus reikalus palikęs Kovalenskiui. Kalniečiai tuo metu jau maištavo ir per Darjalo tarpeklį Knorringas važiavo beveik su mūšiais.
Naujosios administracijos neveiksmingumą gana greitai suprato ir Sankt Peterburge.1802.09.11 Knorringą ir Kovalenskį atšaukė. Naujuoju valdytoju paskyrė kunigaikštį Cicianovą, tik Lazarevas liko savo pareigose.
Knorringas gero pirmojo įspūdžio misiją visiškai sužlugdė ir savo veiksmais daug kartų padidino anarchiją Gruzijoje.