Mongolų įsiveržimas ir valdymas

Pirmieji kontaktai

Pirmieji mongolų būriai Gruzijoje pasirodė valdant karaliui Giorgi Laša. Jis buvo karalienės Tamaros sūnus, ji paskelbė jį bendravaldoviu dar 1207 metais. Apie 1213 metus karalienė Tamara numirė ir Giorgi tapo karaliumi. Kai kurios vasalinės musulmonų valstybės pabandė pasinaudoti situacija ir atsiskirti, bet joms nepavyko. Valstybėje situacija buvo gana stabili ir apie 1220 metus netgi prasidėjo žygiui į Jeruzalę pasiruošimas. Tuo metu, 1218 metais, 5-ojo kryžiaus žygio dalyviai išsilaipino Egipte, planuota juos palaikyti iš šiaurės.
Ir kaip tik tuo metu pasirodė mongolai. Jų 20 000 karių būrys, vadovaujamas Subedėjaus ir Džebe, persekiojo Chorezmo šachą pietinėje Kaspijos jūros pakrantėje, o vėliau gavo įsakymą išžvalgyti Užkaukazę ir įsiveržė į armėnų Gogareną.
Karalius Giorgi su 60 000 karių išėjo jų pasitikti. Nėra aišku kur įvyko mūšis. Metraštininkai mini Kotnan slėnį ir Chunan upę, bet dabar tokių vietovardžių nėra. Gruzinų-armėnų kariuomenė pralaimėjo, o karalius Giorgi buvo sunkiai sužeistas. Mongolai išėjo į Chamadaną.
1221-1223 metais mongolai įsiveržė dar keletą kartų, apiplėšdami kai kurias Armėnijos teritorijas ir Širvaną. Vėliau mongolai pasuko į šiaurę, Rusijos link. 1223 metais karalius Giorgi mirė nuo žaizdų.
1223 metų sausio 8 d. Giorgi sesuo, Rusudan, buvo karūnuota Gruzijos karaliene. Tada prasidėjo problemos - karalius Giorgi turėjo nesantuokinį sūnų Davidą. Rusudan nusprendė juo atsikratyti ir pasiuntė su misija pas seldžiukus, paprašiusi jų sultono kokiu nors būdu jį nužudyti. Sultonas nusprendė Davido nežudyti, o pasiliko jį kaip įkaitą. Dėl šių intrigų Gruzijoje vėliau atsirado dvivaldystė.

1225 metų rudenį į Užkaukazę įsiveržė Chorezmo šacho kariuomenė, kuri mūšyje prie Garni nugalėjo gruzinų kariuomenę, vadovaujamą Ivane Mchargrdzeli. Karaliaus rūmai evakavosi į Kutaisį. 1226 metų kovo 9 dieną Džalal Ad-Din užėmė Tbilisį. Chorezmiečiai ikonas iš Sioni soboro sudėjo ant Metechi tilto ir liepė gyventojams pereiti per jas kojomis, grasindami nužudyti atsisakiusius. Pagal padavimą, 100 000 žmonių atsisakė tai padaryti ir buvo nužudyti. Tam įvykiui pažymėti pastatyta varpinė po Metechi uola, o Metechi cerkvėje yra vaizduojanti įvykį ikona.
Džalal Ad-Dinas išėjo, bet po metų vėl sugrįžo. Karalienė Rusudan Načarmagevi surinko gruzinų, armėnų, alanų, osetinų ir kitų tautų kariuomenę, kuri, vadovaujama Ivane Mchargrdzeli, per Tbilisį patraukė į Bolnisį, kur stovėjo Džalal Ad-Dino kariuomenė. Mūšyje gruzinų kariuomenė vėl buvo nugalėta, o chorezmiečiai patraukė į Lori. Po šio mūšio, nuo 1227 iki 1230 metų, rytinę Gruzijos dalį kontroliavo chorezmiečiai.
1229 metais mongolų karo vadas Čormaganas pradėjo karą su Chorezmu, kurį užėmė 1231 metais. Čormaganas užėmė Farsą, Kermaną ir užvaldė beveik visą Persiją. 1236 metais Čormaganas patraukė į Užkaukazę. Mongolai užėmė Šamchorą, Lori, dar keliolika armėnų tvirtovių, miestus Ani ir Karsą. Armėnų ir gruzinų kunigaikščiai arba pasislėpė kalnuose, ar derėjosi su mongolais. Tik Samcche eristavas Ivane Džakeli bandė su jais kariauti. Kaip atsaką, mongolai nusiaubė Samcche ir 1228 metais Džakeli pripažino jų valdžią, bet Surami kalnagūbrio mongolai nekirto ir Imeretijos napalietė.
Visa Užkaukazė turėjo mokėti duoklę mongolams ir, kaip rašė armėnų metraštininkai, "įstoti į chalam", tai yra atlikti karinę prievolę. Vakarų Gruzija liko kiek nuošalyje, ir mongolų įsiveržimas ją palietė tik dalinai. Kutaisio mongolai taip nė karto ir nepasiekė.

Gruzija prieš mongolų įsiveržimą

Gruzija mongolų valdžioje

1242 metais Čormaganą pakeitė Badžu. Mongolai, kartu su gruzinų-armėnų pajėgomis, užpuolė Karin (Erzurumą). Miestas buvo apiplėštas, krikščioniškas knygas ir ikonas mongolai pigiai pardavė savo sąjungininkams krikščionims, kurie vežė jas į Gruziją.
Užėmę Kariną, mongolai patraukė į Sivas. Konijos sultonas Gijas Ad-Din Chosrov juos pasitiko prie Kesedag kalno su didžiule kariuomene, kurią mongolai nugalėjo. Mongolai užėmė Sivas ir Kaiseri, sultonui palikdami tik žemes už Kyzyl-Irmak upės ir privertę jį mokėti duoklę.
Susiklostė neįprasta situacija. Armėnija ir Gruzija beveik 600 metų kovojo su musulmonais, ir staiga pasirodė trečioji jėga, visai nemusulmoniška ir netgi, pagal gandus, vos ne krikščioniška. Krikščioniška mongolų praeitis buvo beveik mitas, bet vieno iš chanų žmona buvo nestorijietė, o chanų religija buvo pagonybės, budizmo ir nestorianizmo mišinys. Mongolai, nesikišdami į religijos klausimus, kvietė gruzinus kariauti prieš seldžiukus ir kitus musulmonus.
1245 metais mirė karalienė Rusudan. Atrodo, dar iki mirties, ji pasiuntė savo sūnų Davidą į Karakorumą gauti oficialų chano patvirtinimą. Davidas iškeliavo ir dingo, Rusudan mirė, ir šalis liko be karaliaus. Gruzinų kunigaikščiai prisiminė karaliaus Giorgi sūnų David, kuris buvo laikomas įkaitu Kaiseri. Į Kaiseri buvo pasiųstas gruzinų-armėnų-mongolų būrys, kuris Davidą išlaisvino, atvežė į Tbilisį, kur jį paskelbė karaliumi.
Tuo metu Karakorumą pasiekė karalienės Rusudan sūnus Davidas. Dėl aiškumo juos vadino "vyresnis" ir "jaunesnis" - David Ulu ir David Narini. Mongolai, labai nesiaiškindami, paskyrė karaliais juos abu.
1251 metais Didžiuoju Chanu tapo Munke, Chubilajaus ir Chulagu brolis. 1253 metais jis pavedė Chulagu galutinai užimti Artimųjų Rytų musulmoniškas valstybes. Chulagu pradėjo vadovauti mongolų kariuomenei Persijoje, vėliau tapo Chulaguidų (Ilchanų) dinastijos pradininku Irane. Chulagu buvo budistas, jo motina ir artimiausias bendražygis Kitbuga - nestorijiečiais.
Chulagu įvykdė keletą žymių karo žygių, kuriuose privalėjo dalyvauti ir gruzinų kariuomenė. 1256 metais Chulagu sunaikino persų ismailitus, sugriovė garsiąją Alamut tvirtovę, jų sostinę. 1258 metais 120 000 žmonių kariuomenė patraukė į Bagdadą. Dalį Chulagu armijos sudarė gruzinai, joje buvo net kiniečių.
Bagdado kalifo Al-Mustasim kariuomenėje buvo apie 50 000 žmonių. Sausio 29 dieną prasidėjo Bagdado apsiaustis, vasario 10 dieną miestas pasidavė. Bagdadas buvo stipriai sugriautas, sudeginta biblioteka. Bagado užėmimas islamui tapo beveik katastrofa. Tuo baigėsi islamo Aukso amžius, pasikeitė ir pats islamas. Sunyko Irako drėkinimo sistema, nuo to laiko šalis tapo panaši į dykumą.
Bagdado sugriovimas kažkiek pakenkė ir patiems mongolams. Pagrindiniu šios akcijos priešininku buvo Aukso Ordos chanas Berke, neseniai perėjęs į islamą, ir visomis galimomis priemonėmis gynęs kalifą. Jis taip ir neatleido Chulagui Bagadado sugriovimui, dėl to vėliau kilo pirmasis mongolų tarpusavio karas.
Gruzinų kariuomenė prie Bagdado patyrė rimtų nuostolių, todėl po dviejų metų karalius Davidas atsisakė dalyvauti mongolų karo žygyje į Egiptą. Jame dalyvavo tik nedideli gruzinų būriai, kurie dalyvavo mūšyje prie Ain-Džaluto. Egipto mongolai taip ir neužėmė.
1260 metais mongolų būriai įsiveržė į Pietų Gruziją, norėdami nubausti karalių Davidą dėl atsisakymo dalyvauti žygyje į Egiptą. Jie nugalėjo Davido ir jo sąjungininko Sargiso Džakeli kariuomenę, bet pagrindinių tvirtovių užimti neįstengė ir 1261 metais paliko Gruziją. Davidas pasislėpė Kutaisyje pas Davidą Narini, bet jo šeimą pagavo mongolai ir dalinai išžudė. 1262 metais Davidui Ulu pavyko susitarti su mongolais, o Vakarų Gruzija praktiškai tapo savarankiška valstybe.

Gruzija ir Chulaguidai

1262 metais Chulagu grįžo į Iraną. Jam reikėjo kovoti su chanu Berke, kuris keletą kartų įsiveržė į Ilchanato teritoriją ir nusiaubė Širvaną. Gruzinų kariuomenė turėjo ginti kai kurias vietoves, vėliau ji buvo Širvano puolimo avangarde. Vėliau Chulagu įsiveržė į Šiaurės Kaukazą, bet nogajai jį nugalėjo prie Tereko upės. Apie gruzinų kariuomenės dalyvavimą šiame žygyje nežinoma.
1264 (ar 1265) metais Berke per Derbentą įsiveržė į Užkaukazę. Jis taikėsi į Tbilisį, bet jo nepriėjo, pakeliui sugriaudamas miestą-tvirtovę Chornabudži. Manoma, tada ekonominė veikla pasislinko į šiaurę ir atsirado Signachi miestelis.
1265 metais Chulagu mirė, palaidotas prie Urmija ežero. Valdžią paveldėjo jo sūnus Abaka, taip pat budistas.
Nuo tada Gruzija tapo buferine teritorija tarp Aukso Ordos ir Ilchanato, padėtis joje greitai blogėjo. Nuo 1266 metų kunigaikščiai Džakeli tapo tiesioginiais Ilchanų pavaldiniais, ir gruzinų valstybę jau sudarė trys dalys.
Davidas Ulu mirė 1270 metais, karaliumi tapo jo sūnus Demetre, vadinamas Demetre II Pasiaukotojas (დემეტრე II თავდადებული). Jis gimė 1259 metais, ir 1270 metais buvo tik 11 metų amžiaus. Demetre nuo pat pradžių nusprendė nekonfliktuoti su Ilchanais. Kada Abaka-chanas 1277 metais pradėjo karą su Egiptu, Demetre prisijungė prie jo, 1281 metais dalyvavo Antrajame mūšyje prie Chomso. Ilchanų kariuomenę sudarė 50 000 mongolų ir 30 000 gruzinų ir armėnų (armėnams vadovavo karalius Leonas II). Mūšis buvo pralaimėtas, mameliukai nugalėjo.
Po metų Abaka numirė ir ilchanu tapo jo brolis Tekuder. Visas jo vardas - Nikolas Tekuder Chan, jis buvo krikščionis-nestorijietis, bet neužilgo perėjo į islamą ir įkalbėjo padaryti tą patį jo aplinką. Jis sudarė taiką su musulmonais mameliukais, bet jo politika nepatiko kitiems mongolams. Didysis Chanas Chubilajus patvirtino jo pašalinimą, ir Abaka sūnus Argun pradėjo karą prieš Tekuderą. Tekuderas buvo nugalėtas ir 1284 metais nužudytas.
1283 Užkaukazėje įvyko labai stiprus žemės drebėjimas, nukentėjo daug tvirtovių ir cerkvių, tame tarpe ir Vardzija.
1288 metais karalius Demetre, ilchano įsakymu, malšino maištą Derbente. Tuo metu buvo atskleistas sąmokslas prieš ilchaną, kuriame dalyvavo vyriausias viziris Buga. Jo sūnus buvo vedęs karaliaus Demetre dukterį Rusudan. Kiek pats karalius buvo įtrauktas į sąmokslą - nežinoma. Ilchanas, grasindamas užpulti Gruziją liepė karaliui atvykti į Ilchanato sostinę. Karalius pakluso ir išvyko į tikrą mirtį. Jį nužudė 1289 metais, kūnas buvo atvežtas į Gruziją ir palaidotas Mcchetoje, Sveticchoveli katedroje.
Mongolai karaliumi paskyrė Vachtangą, Vakarų Gruzijos karaliaus Davido Narini sūnų. Karalius Vachtangas II (1289-1292) valdė tik tris metus, 1292 metais mirė, palaidotas Gelati vienuolyne. Po metų mirė ir jo tėvas Davidas Narini, Vakarų Gruzijos karaliumi tapo Konstantinas.

Užkaukazės Alanija

To sudėtingo Gruzijai laikotarpio situacija, kai karalių valdžia Gruzijoje beveik išnyko, pasinaudojo osetinai. Jiems laikotarpis irgi buvo sunkus - 1278 metais mongolai numalšino jų sukilimą Šiaurės Kaukaze. Tada jie nusprendė plėstis į pietus. Jiems vadovavo kultinis osetinų istorijos personažas (nors yra abejojama dėl jo istoriškumo) Os-Bagataras. 1292 metais jis įsiveržė į Gruziją ir užėmė Gori. Osetinų valstybė išsiplėtė į pietus iki Kuros upės ir į rytus beveik iki Mcchetos. Užkaukazės Alanija egzistavo iki 1326 metų. Šios valstybės atsiradimas nebuvo reikšmingas tame kataklizmų laikotarpyje, bet staiga buvo prisimintas po 2008 metų karo. Osetinų publicistikoje pasirodė straipsniai raginantys atkurti Užkaukazės Alaniją ir išplėsti Osetiją iki jos "tikrų sienų".

Mongolų islamizacija

1291 metais mirė Argun-chanas, sostą paveldėjo Gaichatu, žinomas iš nesėkmingo bandymo įvesti popierinius pinigus. 1295 metais chanu tapo Baidu. Prieš jį pradėjo karą chanas Gazanas, palaikomas aršaus islamisto emiro Nauruzo. Jis padėjo Gazanui su sąlyga, kad jis pereis į islamą. Priėmęs islamą, Gazanas liko šamanistu-budistu-nestorijiečiu, bet pirmasis žingsnis buvo žengtas, ir Ilachanų valstybė pradėjo virsti musulmoniška.
1293 metais Gruzijos karaliumi tapo Davidas VIII, vyresnysis karaliaus Demetre II sūnus. Chanas Gaichatu jį pripažino. Po dviejų metų Davidas palaikė Baidu kovoje su Gazanu. Nugalėjęs Gazanas įsakė Davidui atvykti į Terbizą. Davidas atsisakė ir mongolai įsiveržė į Gruziją iš pietų, osetinai - iš šiaurės. Davidas pasislėpė Mtiuleti, apytiksliai Pasanauri rajone. Ten jo pasiekti mongolai nesugebėjo, paskelbė jį nuverstu ir 1299 metais karaliumi paskyrė jo brolį Giorgi. Po trijų metų mongolai jį pakeitė kitu broliu Vachtangu III, kuriam įsakė likviduoti Davidą. Atrodo Vachtangas nepersistengė, ir mongolai sutiko su taikos sutartimi. Davidą mongolai pripažino bendravaldoviu su Vachtangu, davė jam valdyti Alastani tvirtovę (netoli dabartinio Achalkalaki). 1311 metais Davidas mirė.
1304 metais mirė Gazanas, chanu tapo jo brolis Oldžeitu. Jo religinė orentacija irgi buvo keista: pakrikštytas nestorijiečiu jis perėjo į budizmą, vėliau tapo sunitu, dar vėliau - šiitu. Savo vardą Nikolas pakeitė į Muchamad. 1316 metais jis mirė netoli Kavzino. Nuo 1316 iki 1335 metų valdė chanas Abu Saidas. Jam valdant Ilchanatas pradėjo staigiai degraduoti.
Gruzijoje nuo 1311 iki 1313 metų karaliavo Giorgi VI, Davido sūnus. Jam mirus karaliumi tapo kitas Giorgi, tas pats, kuris jau karaliavo (1299-1302), kada Davidas slapstėsi kalnuose.
Giorgi vadinamas Giorgi V Puikusis. Jis stengėsi palaikyti promongoliško karaliaus įvaizdį, 1315 metais jis pasiuntė kariuomenę malšinti antimongoliško sukilimo Mažojoje Azijoje. Šis žygis buvo paskutinis gruzinų žygis už mongolus.
1326 metais karalius Giorgi V likvidavo "Užkaukazės Alaniją", atkariavo Gori, jo kariuomenė Ksani ir Aragvi tarpekliais pasiekė Darjalą. Taip išnyko paskutinė istorijoje osetinų valstybė.
1327 metais karalius pasmerkė mirties nuosprendį mongolų kunigaikščiui Čobanui (Čobanidų dinastijos pradininkui) ir tuo pretekstu nustojo mokėti duoklę. Vėliau jis įžengė į Imeretiją ir apsiautė Kutaisį. Imeretijos karalius Bagratas pasidavė, atsisakė sosto, už tai gavo valdyti Šoropani eristaviją. 1334 metais karaliaus valdžią pripažino ir kunigaikščiai Džakeli.
Ilchanatui jau nerūpėjo Gruzija - 1355 metais mongolų valstybė subyrėjo. Čobanidai užėmė Irano Azerbaidžaną, Džalairidai - pietų Iraną ir Iraką. Tarp jų prasidėjo konfliktai, kurie tęsėsi visą XIV amžių, todėl abi šios valstybės tapo nepavojingos kaimynams.
Karalius Giorgi įvedė tvarką valstybės socialiniame gyvenime, vietoje mongoliškų įvedė gruziniškas monetas, ir gali būti, kad tuo metu atsirado dabartinė Gruzijos vėliava.
Giorgi V mirė 1346 metais, palaidotas Gelati vienuolyne. Sostą paveldėjo jo sūnus Giorgi IX.
Valdant Giorgi V Gruzijoje baigėsi mongolų laikotarpis. Nežiūrint į didelę degradaciją, valstybės sieno buvo beveik tokios pat kaip ir prieš mongolų antplūdį. Azerbaidžanas ir Šiaurės Kaukazas mokėjo duoklę. Trapezundas buvo draugai. Gruzija gavo pusę amžiaus ramybės.