^

Gruzija

Chertvisi tvirtovė

Gruzija

Lietuvos-Gruzijos sąsajos

Apie pirmuosius Lietuvos ir Gruzijos ryšius duomenų išliko nedaug. Lietuvos Metrikoje yra įrašas, datuotas 1465 metų kovo 10 diena. Jame paminimi LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvarą aplankę Imeretijos ir Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai, per Lietuvą važiavę prašyti Ispanijos karalienės Izabelos surengti kryžiaus žygį prieš Otomanų imperiją. Tai ankstyviausias Gruzijos sričių (Kartli,Abchazijos, Imeretijos, Megrelijos, Kachetijos) paminėjimas Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose.
Italų keliautojo Pietro della Valle 1627 metais parašytame laiške popiežiui Urbonui VIII, minimas Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos susirašinėjimas su kunigaikščiais Dadiani ir Gurieli, minima Artimųjų Rytų prekyba (greičiausiai šilku) su Vakarų Europa per Juodąją jūrą ir Lietuvos-Lenkijos valstybę. Kad prekyba iš tiesų vyko, įrodo archeologų Vakarų Gruzijoje rastos XVII amžiaus lenkiškos monetos.
Lietuvai ir Gruzijai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ryšiai tarp šalių truputį suintensyvėjo. Į Kaukazą buvo tremiami nepavykusių sukilimų dalyviai. Po 1830-1831 metų sukilimo apie 500 jo dalyvių buvo ištremti į Užkaukazę, iš kurios vėliau pabėgo į Persiją.
Geografas, Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (1800-1881) į caro valdžios akiratį pateko dėl dalyvavimo slaptosiose draugijose. Jam buvo uždrausta dirbti Lietuvoje ir jis 1840 metais atsikėlė į Tiflisą, vadovavo Kaukazo žemių matavimo komitetui, 14 metų keliavo po Kaukazo kalnus. Jis atliko pirmąjį išsamų geodezinį ir geografinį Kaukazo tyrimą, detalaus Kaukazo žemėlapio pagrindą. 1874 metais J.Chodzka tyrinėjo Kazbeko ledynus. Mirė Tbilisyje, palaidotas katalikų kapinėse.
XIX amžiaus pabaigoje Gruzijoje atsiranda daugiau lietuvių. Dauguma jų čia pateko kaip carinės armijos šauktiniai, kiti - kaip tarnautojai ar tremtiniai. Nemažai lietuvių buvo geležinkeliečiai. Todėl tirščiausiai lietuvių gyventa artimiausioje prie stoties miesto dalyje, Didube ir Machalovka priemiesčiuose.

Tbilisis. Vilniaus skveras Tbilisis. Vilniaus skveras Tbilisis. Namas Agmašenebeli pr. Nr.138 kuriame gyveno P.Vileišis
Tbilisis. Vilniaus skveras Tbilisis. Vilniaus skveras Tbilisis. Namas Agmašenebeli pr. Nr.138 kuriame gyveno P.Vileišis
Author:G213 Author:Archil Kikvadze Author:davidzura

1891-1902 metais Gruzijoje gyveno kelių inžinierius, dramaturgas, publicistas, pirmosios lietuviškos komedijos "Amerika pirtyje" autorius Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864-1903). Gruzijoje vadovavo geležinkelio atkarpos į Boržomį tiesimui. 2012 metais prie Boržomio senosios geležinkelio stoties atidengtas paminklas A.Vilkutaičiui.
Pagal Rusijos imperijos šaltinius, XIX amžiaus pabaigoje -XX amžiaus pradžioje "iš 200 tūkst. Tifliso gyventojų net 7 proc. sudarė lietuviai, latviai, estai ir lenkai". Užkaukazėje lietuviai gyveno tankiau, kaip kitose Rusijos imperijos vietose. Dažnai, lietuviai atitarnavę kariuomenėje likdavo dirbti Užkaukazės miestuose. Kai kurie ten ir vesdavo. 1903 metais Tbilisyje atitarnavusio kareivio šeimoje gimė žinomas lietuvių poetas ir vertėjas Jonas Graičiūnas, išvertęs į lietuvių kalbą Šota Rustavelio "Karžygį tigro kailiu".
1898-1901 metais Gruzijoje gyveno ir dirbo veterinarijos gydytojas Jonas Bielkevičius (1871-1947). 1900 metais į Tbilisį buvo ištremtas lietuvių poetas, knygnešys Ignas Bitaitis (1876-1900), kur tais pačiais metais ir mirė.
Tbilisio vaistinėje 1903-1905 metais farmacininku dirbo Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882-1957) parašęs garsiąsias "Kaukazo legendas". Leonidze gatvėje ant namo Nr.8, kur jis dirbo, yra memorialinė lenta gruzinų ir lietuvių kalbomis.
1905 metais, pakviestas mecenatės ir šeimos bičiulės Bronislavos Volmanienės, Kaukaze lankėsi M.K.Čiurlionis. Čia jis ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo aplinką, kopė į Kazbego kalną. Kaukazo kalnai paliko pėdsaką ir M.K.Čiurlionio kūryboje. Paveiksluose Kaukazo kalnų motyvas iškyla 1907 metų cikle "Zodiako ženklai" (žr. paveikslus "Šaulys" ir "Saulė eina Avino ženklu").
Per Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių skaičius Gruzijoje ypač išaugo.Tai buvo karo pabėgėliai ir lietuvių kareiviai pasiųsti į Kaukazo frontą kariauti prieš Turkiją. Manoma, kad 1914-1918 m. Kaukaze buvo keletas tūkstančių lietuvių kariškių, tarp jų ir inžinierius Petras Vileišis, garsus lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjas.
Gausiausiai lietuvių gyventa Tbilisyje. 1913 metų sausio 13 dieną Tbilisio rotušėje Erivano (dab. Laisvės) aikštėje įvyko steigiamasis Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik 100 žmonių. Per dvejus metus ši draugija surengė daugiau kaip 10 lietuviškų vakarų. Į vieną 1916 metų spektaklį susirinko net 494 žmonės. Veikė lietuviškas choras, kuriam vadovavo Julius Štarka (1894-1960).
Baigiantis karui, reikėjo neatidėliojant spręsti tokius klausimus, kaip lietuvių apskaita, aprūpinimas dokumentais ir kelionės į Lietuvą organizavimas. Todėl 1918 metų birželio 2 dieną Kaukazo lietuvių komitetas nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, kad būtų įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Užkaukazėje.
1918 metų liepos mėnesį, Kaukazo "Lietuvių komiteto" pirmininkas, Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė buvo įgaliotas kaip Lietuvos atstovas rūpintis visais tautiečiais, atsidūrusiais Kaukaze. Grįžęs į Gruziją, P.Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos Valstybės atstovas prie Gruzijos vyriausybės.
Naujai įkurtai atstovybei teko dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. Ryšys su Lietuva buvo prastas, trūko lėšų išlaikymui, daugelis lietuvių neturėjo pinigų grįžti namo į Lietuvą. Nepaisant to, skaičiuojama, kad Lietuvos atstovybės dėka į Lietuvą po karo sugrįžo apie 10 000 lietuvių.
Sovietams okupavus Gruziją, galimybės megzti naujus šalių ryšius buvo smarkiai suvaržytos. Tačiau ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pavykdavo rasti būdų apeiti dirbtines kliūtis. Taip 1927-1928 metais Kaukaze lankėsi Lietuvos diplomatas, dailės istorikas, lyginamosios dailėtyros pradininkas Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903-1988). Jo tėvas nuo 1922 metų dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje, o vėliau - ir Lietuvos atstovu Turkijoje bei Persijoje, todėl sūnus turėjo šiokių tokių privilegijų ir platesnių galimybių keliauti po Rytus.
Gruzijoje ir Armėnijoje J.Baltrušaitis rinko ikonografinę medžiagą, fotografavo kultūros paminklus, tapusius pagrindu originaliai Gruzijos ir Armėnijos meno apybraižai, disertacijai, knygoms „Ornamentinė stilistika romaninėje kultūroje“ (1931 m., prancūzų k.) ir „Šumerų menas, romaninis menas“ (1934 m., prancūzų k.). Šie lyginamieji veikalai pagrindė teiginį, jog krikščioniškojo meno ištakose antikinis graikų paveldas susipynė su senovės persų meno formomis ir vėliau, ankstyvaisiais viduramžiais, per Kaukazo ir Sasanidų kultūras pasiekė Vakarų Europą. J.Baltrušaičio moksliniai tyrinėjimai užpildė tuščius meno istorijos puslapius ir įvedė Kaukazo kultūras į europinės kultūros kontekstą.
Vilnius ir Tbilisis yra susigiminiavę miestai, miestai - dvyniai. Tbilisyje, prie funikulieriaus į Mtacminda kalną, yra Vilniaus skveras.