Martkopi vienuolynas

Martkopi vienuolynas (მარტყოფის ღვთაების მონასტერი) įkurtas VI amžiuje vieno iš asirų tėvų, Šv.Antonijaus Markopeli. Vienuolynas garsus tuo, kad čia palaidotas Šv.Antonijus ir Šv.Antonijaus bokštu. Vienuolynas stovi ant kalno 4,5 km nuo Norio kaimo, 32 km nuo Tbilisio. Vienuolynas pasislėpęs kalnuose, turistų jame lankosi nedaug, bet vietiniai vienuolyną lanko gausiai.
Į vienuolyną patenkama per Norio kaimą, į kurį iš Tbilisio nuo metro stoties Samgori važiuoja "maršrutkės" (1,3 GEL) ir autobusai (1 GEL). "Maršrutkės" važiuoja gana dažnai. Toliau reikia pereiti kaimą (galima aplankyti etnografijos muziejų) iki jo šiaurinio pakraščio, nuo jo iki vienuolyno apie 4,5 km vingiuoto kelio. Pradžioje kelias asfaltuotas, toliau - žvyrkelis. Keliu nesunkiai pravažiuoja lengvieji automobiliai.

Martkopi vienuolynas	Martkopi vienuolynas	Martkopi vienuolyno vartai
Author:Manuchar GHavtadze	Author:PlamenB	Author:Manuchar GHavtadze

Vienuolyną sudaro nemaža pastatų grupė, tankiai pastatytų ant kalno viršūnės. Beveik pačiame vienuolyno viduryje - pagrindinė Gvtaeba cerkvė su kupolu. Viduje nelabai nedidelė, bet graži, ištapyta naujomis freskomis. Ant šiaurinės sienos freskoje pavaizduoti asirų tėvai, čia kabo Šv.Antonijaus Martkopeli ikona, grindyse prie sienos - marmurinė Šv.Antonijaus antkapio plokštė.

Į vakarus nuo cerkvės - ilgas pastatas, jame dabar prekiaujama religiniais reikmenimis, jame yra fotografijų paroda. Į rytus nuo cerkvės - gyvenamasis pastatas ir bokštas. Už jų - dar vienas gyvenamasis pastatas ir varpinė. Viskas labai gražu, bet medžiai truputį trukdo apžiūrai ir fotografuoti. Iš vienuolyno pietinės pusės gerai matomas Šv.Antonijaus bokštas.

Martkopi vienuolynas	Martkopi vienuolynas	Martkopi vienuolynas
Author:PlamenB	Author:PlamenB	Author:PlamenB

Visi vienuolyno pastatai pastatyti iš vietinio akmens, gana netvirto ir sluoksniuoto. Apylinkėse akmenys irgi netvirti - išsisluoksniuoja ir subyra, tėl laipioti į uolas reikia atsargiai. Netoli vienuolyno, ant kalno, stovi Šv.Antonijaus bokštas, iki jo nuo vienuolyno apie 0,3 km tiesiaja. Prie bokšto veda gruntinis takas, eiti juo nesunku, bet palijus gali būti slidu.
Keli viršutiniai bokšto aukštai nugriuvę, bet jis vis dar gana aukštas. Nuo bokšto atsiveria puikūs aplinkinių kalnų, Norio kaimo ir lygumų rytuose vaizdai. Matosi Rustavi, Jagludža ir Sogalugi kalnagūbriai, Tbilisio Mtacminda, Vake rajonas ir Tbilisio marių dalis.
Kiek aukščiau bokšto stovi nedidelė vienos navos cerkvė. Iki jos nutiestas kelias.

Martkopi vienuolynas	Martkopi vienuolynas	Šv.Antonijaus bokštas
Author:PlamenB	Author:PlamenB	Author:Manuchar GHavtadze

Šv.Antonijus garsus tuo, kad jį Gruziją atnešė Išganytojo paveikslą. Pradžioje Šv.Antonijus gyveno kartu su kitais asirų tėvais ant Zedazeni kalno, vėliau pradėjo keliauti po kalnuotus rajonus į šiaurę nuo dabartinio Tbilisio ir platinti krikščionybę tarp kalniečių. Tuo metu šis regionas buvo vakarinė Kachetijos dalis. Šv.Antonijus pasuko į rytus, į Ikalto ir Alaverdi apylinkes, apsigyveno Lopota tarpeklyje. Gali būti, kad ten įkūrė vienuolyną. Bet po kiek laiko Šv.Antonijų pradėjo varginti vietinių gyventojų dėmesys ir jis persikėlė ant Ariani kalno, vėliau pavadintu Martkopi arba Martmkopi. Šv.Antonijus gyveno oloje, kurioje saugojo Išganytojo paveikslą. Jis stengėsi nesirodyti vietiniams gyventojams, bet neužilgo jį aptiko medžiotojai iš Norio kaimo.

Religinėje literatūroje minima, kad Šv.Antonijus nesuprato vietinės tarmės. Pradžioje vietiniai gyventojai netgi norėjo nupjauti jam ranką, bet vėliau persigalvojo. Palaipsniui gandai apie jį paplito po apylinkes, atsirado jo pasekėjai, todėl Šv.Antonijus netoliese ant kalno pastatė bokštą, kuriame ir apsigyveno. Šalia bokšto pastatė Šv.Simeono cerkvę kurioje buvo saugomas Išganytojo paveikslas. Bokšte Šv.Antonijus pragyveno 15 metų.

Šv.Antonijaus bokštas	Šv.Antonijaus bokštas	Cerkvė prie bokšto
Author:PlamenB	Author:PlamenB	Author:PlamenB

Šv.Antonijų palaidojo Gvtaeba cerkvėje, šiaurinėje jos dalyje - dabar ten yra balto marmuro antkapinė plokštė. Vienuolynas buvo labai žymus Gruzijoje, todel į jį netgi buvo perkelta Rustavi vyskupų rezidencija.
Išganytojo paveikslas saugotas pagrindinėje vienuolyno cerkvėje iki 1395 metų. Tamerlano antpuolio metu Martkopi vyskupas Georgijus ikoną paslėpė, bet buvo nužudytas ir ikona dingo. Nuo to laiko Šv.Antonijus tapomas su Išganytojo paveikslu rankose.
1752 metais vienuolyną nusiaubė dagestaniečiai ir jis nustojo veikti. Išganytojo paveikslo kopiją išvežė į Tbilisį. 1818 metais ji buvo perduota Sioni soborui, vėliau - į Tbilisio Meno muziejų.
1823 metais vienuolynas nukentėjo nuo žemės drebėjimo - nugriuvo rytinė vienuolyno siena ir cerkvės kupolas. 1847 metais metropolitas (gruzinų cerkvės vyriausiasis - ekzarchas) vienuolyną atstatė. Rastas Šv.Antonijaus kapas ir į cerkvę gražinta Išganytojo paveikslo kopiją.