XVIII amžius

XVIII amžius Gruzijai buvo kiek lengvesnis kaip XVII amžius. Šimtmetis prasidėjo įdomia Afganistano užkariavimo istorija, tesėsi derybomis su Rusijos imperija, kuri tuo metu jau priartėjo prie Kaukazo. Derybos tesėsi iki amžiaus pabaigos ir baigėsi Gruzijos inkorporacija į Rusijos imperiją. Jeigu jus domina abipusiai motyvai teks susipažinti su šio proceso istorija nuo 1721 metų.

Amžiaus pradžioje Gruzija buvo gana sunkioje padėtyje. Griaunantys persų antpuoliai paliko gilius savo pėdsakus. Vieno prancūzų botaniko pranešime pažymima, kad Tbilisyje 1701 metais gyveno 20 000 gyventojų, jų tarpe: 14 000 armėnų, 3 000 musulmonų ir tik 2 000 gruzinų. Taigi, net valstybės sostinėje gruzinų beveik nebeliko.

Pirmaisiais amžiaus metais Gruziją valdė Giorgi XI, sutikęs amžiaus pradžią Irane. 1700 metais jam įsakė numalšinti neramumus Kermano mieste į kurį jis ir patraukė. Gruzija laikinai liko be karaliaus, tik 1703 metais regentu paskyrė karaliaus sūnėną Vachtangą.

Giorgi XI Afganistane. Tai įdomi atskira istorija. Plačiau Giorgi XI Afganistane

1709 metais Giorgi XI nužudė Afganistane, Kandahare. Persai karaliumi paskyrė jo sūnėną Kaichorso. Jam davė nemažas žemių valdas prie Tebrizo, paskyrė vyriausiu Irano karo vadu ir pasiuntė į Kandaharą malšinti afganų sukilimo. Pirmasis žygis į Kandaharą nenusisekė, bet 1711 metais Kaichorso pavyko nuvyti afganus nuo Kandaharo ir apgulti miestą. Su kiekviena diena persų-gruzinų kariuomenės padėtis vis blogėjo ir 1711 metų spalio 26 Kaichorso įsakė trauktis. Atsitraukimas pasibaigė katastrofiškai - ariergardo mūšiuose žuvo beveik visa kariuomenė (apie 30 000 žmonių) ir pats Kaichorso. Iranas galutinai neteko valdžios Afganistane.

Žuvus Kaichorso Gruzijoje atėjo bekaralis metas (1711-1714). Šalį faktiškai kaip regentas valdė Kaichorso brolis Vachtangas.

1714 metais persai Vachtangui patarė priimti islamą. Vachtangas atsisakė. Tada persai karaliumi paskyrė jo brolį Jesejų, kurį persai vadino Ali-Kuli-Chanu. Ali-Kuli-Chanas turėjo nemažai nuopelnų persams: buvo Kermano naibu, vėliau jo beilerbėjumi, 1711-1714 metais buvo šacho artilerijos vadu. 1714 metų kovo mėnesį persai jį patvirtino karaliumi, bet jis neturėjo tam gabumų, nei vardo, taip pat buvo linkęs išgerti. Gruzijoje jo nemėgo. 1716 metais persai įkalbėjo Vachtangą priimti islamą ir Gruziją perdavė jam. Jesejus pateko į nelaisvę ir iš islamo perėjo atgal į krikščionybę. 1721 metais Vachtangas paleido jį į laisvę, davė jam Muchrani kunigaikštystę ir paskyrė justicijos ministru (mdivanbegu).

1719 metais Vachtangas grįžo į Gruziją kaip karalius Vachtangas VI. Tuo metu šalis turėjo vieną rimtą priešą - lezginus. Vachtangas planavo pradėti kovą su kalniečių antpuoliais, bet Irano vyriausybė uždraudė jam liesti lezginus, greičiausiai tai lezginų lobi įtaka Irano vyriausybei. Tuo metu pietinėse Kaspijos jūros pakrantėse pasirodė rusų žvalgybinė ekspedicija. Kitais metais Astrachanės gubernatoriumi paskirtas A.Volynskis, kuris pradėjo slaptai ruoštis karui su Iranu.

Gruzijai tai turėjo pasekmes: nors XVII amžiuje Gruzijos ir Rusijos mąstymo kategorijos buvo panašios, bet Petro I ir vėlesnė Rusija jau mastė visiškai kitaip - racionaliau ir merkantiliškiau, kariavo dėl žaliavų ir rinkų. Gruzijoje nesuprato, kad "vienos tikybos išgelbėjimas" ir "karas su mahometonais" jau ne argumentas ir ne priežastis.

Karą su Iranu Rusija dalinai pradėjo dėl ekonominių motyvų, dalinai - dėl krizės Irane. Lezginai-sunitai pradėjo maištauti prieš persus ir pradėjo draugauti su turkais. Rusams buvo visiškai nenaudingas Turkijos kariuomenės atsiradimas prie Kaspijos. Todėl nežiūrint puikių santykių su Persija (ir 1718 metų prekybos sutartį) nutarta su ja kariauti su pretekstu "numalšinti lezginus". Kachetijos ir Kartli karalius norėta įkalbėti kariauti Rusijos pusėje.

Iranas byrėjo. 1722 metais mūšyje prie Gulnabado afganai sutriuškino persus, žuvo šacho gvardijos vadas Rostom (karaliaus Vachtango VI brolis). Prasidėjo Isfahano apgultis. Šachas tikėjosi gruzinų kariuomenės pagalbos. Jo pagalbos prašymas atėjo beveik tuo pačiu metu kaip ir caro Petro I padėti kare su lezginais. Vachtangas VI su kariuomene išžygiavo į Gandži pusę. Rugpjūčio 23 dieną rusų kariuomenė užėmė Derbentą. Bet dėl oro sąlygų ir kitokių priežasčių kampaniją nusprendė nutraukti. Vachtangas VI laukė Petro I prie Gandžos, ir nežinojo, kad rusai jau grįžo į Astrachanę.

Petras I niekada nepasižymėjo sąžiningumu ir principingumu. Jis nemėgo laikytis savo pažadų lenkams, švedams, turkams ir persams. Reikalauti jo pagalbos Gruzijai būtų buvę keista. Bet Vachtangas VI to nežinojo, net neįtarė. Jis, kaip ir dauguma gruzinų, idealizavo Rusiją.

Petras I pasiuntė pas Vachtangą VI poručiką I.Tolstojų su siūlymu palenkti šachą į reikiamą Rusijai pusę. Tuo pačiu metu atėjo pasiūlymas sąjungai iš Turkijos. Viskas baigėsi blogai: persai už išdavystę formaliai atėmė iš Vachtango VI karaliaus titulą ir perdavė jį Kachetijos karaliui Konstantinui. Konstantinas, padedamas lezginų kariuomenės, gegužės 4 dieną užėmė Tbilisį. Vachtangas VI pasitraukė į Imeretiją.

Turkai pasinaudojo Persijos silpnumu ir chaosu Užkaukazėje ir ten įvedė savo kariuomenę. Jesejus perėjo į turkų pusę ir trečią kartą pakeitė tikėjimą - perėjo į sunizmą ir buvo paskirtas formaliu Gruzijos karaliumi. Po jo mirties 1727 metais turkai pradėjo šalį valdyti tiesiogiai. Konstantinas pasitraukė į kalnus ir kovojo iki 1725 metų, kol turkai pripažino jį karaliumi mainais už islamo priėmimą. Bet vėliau (1732 metų gruodžio 28 dieną) jį nužudė. Šios liūdnos epochos paminklu tapo Džuma-Mečet, kurią turkai Tbilisyje pastatė šlaite virš pirčių ir kuri, kiek perstatyta, stovi ir dabar.

Tuo metu, turkai užėmė Tbilisį (birželio 12), Kachetiją ir pasiekė Azerbaidžaną. Pakvipo turkų-rusų karu, bet viskas baigėsi Konstantinopolio traktatu (172406.12). Rusija nusprendė nesipykti su Turkija dėl Gruzijos ir pripažino jos užkariavimą. Tai Gruzijai buvo katastrofa, kuri tęsėsi 20 metų. Ir kilo ji dėl Vachtango VI sutikimo padėti Rusijai prieš Iraną.

1723 metų pabaigoje Vachtangas VI persikėlė į Šiaurės Kaukazą. Rusija skatino šį persikėlimą - vėliau netgi atsirado planai perkelti visus kachetiečius prie Tereko.

Dėl pirmosios gruzinų-rusų sąjungos šalis tapo okupuota Turkijos. Šios epochos paminklu taip pat yra Avetarano soboras Tbilisyje, kurį pastatė armėnai perkelti čia turkų iš Azerbaidžano.

Vachtangas VI mirė 1737.03.26 Astrachanėje. Palaidotas Uspenski sobore.

Teimurazo II epocha

Teimurazas II buvo Kachetijos karaliaus Irakli I ir Anos Čolokašvili sūnus. Turkams nužudžius jo brolį karalių Konstantiną Teimurazas pasitraukė į kalnų Pšaviją ir pradėjo partizaninį karą prieš turkus.

Įdomu, kad tuo metu - 1733 metais, faktiškai turkų okupacijos sąlygomis, Muchrani kunigaikštis Konstantinas stato Muchrani didelę tvirtovę. Atrodo, kad turkai jam net padėjo.

1735 metais Užkaukazėje pasirodo Nadir Šachas. Iš tikro jis dar netapo Irano šachu, bet labai stengėsi juo tapti. 1729 metais jis dukart sumušė afganus, užėmė turkų Bagdadą, o dabar ketino susigrąžinti Gruziją.

Turkai pasitraukė iš Rytų Gruzijos, Teimurazas pateko į nelaisvę, bet neužilgo pabėgo ir pradėjo sukilimą prieš persus. 1736 metais, Nadirui tapus šachu, į Kachetiją atžygiavo baudžiamoji persų ekspedicija, pagavo Teimurazą ir išsiuntė jį į Isfachaną. Tai nepadėjo nuraminti kachetiečių, ir tada šachas susitarė su Teimurazu ir pasiuntė jį atgalios kaip pripažintą karalių. Prasidėjo nedidelis pilietinis karas - tarp Teimurazo ir kunigaikščių Amilachvari. Teimurazas nugalėjo. 1743-1744 metais jis užėmė Aragvi ir Ksani eristavijas. Už pagalbą Iranui šachas pripažino Teimurazą Kartli karaliumi, o jo sūnų Iraklijų - Kachetijos karaliumi. Tarp kitko abiems buvo pripažintas krikščionių karalių statusas. Karūnavimas įvyko 1745.10.01 Sveticchoveli sobore.

Po kiek laiko, Teimurazas, sustiprinęs savo valdžią, vėl atsisakė paklusti persams. Šachas pradėjo naują žygį prieš Gruziją, bet 1747 metais buvo nužudytas, ir Irane prasidėjo laikina anarchija. Pasinaudojęs situacija, Teimurazas visiškai nuo persų išvalė Rytų Gruziją. Šalyje neliko nei vienos persų įgulos.

Išvarius persus Teimurazas šią sėkmę norėjo sutvirtinti. Jis pradėjo siekti susitarimų su Rusija. Pasiuntiniams 1752 metais pasiekti nieko nepavyko. 1760 metais Teimurazas atvyko į Peterburgą, bet Rusijai tuo metu buvo ne iki Gruzijos. Teimurazas mirė Peterburge 1762.01.08, jo palaikus pervežė į Astrachanę ir palaidojo šalia Vactango VI.

Teimurazui didelių pastangų dėka pavyko likviduoti 1723 metų katastrofos padarinius. Rytų Gruzija išgyveno 20 metų karų ir anarchijos laikotarpį, bet vis dėl to išliko.

Iraklijaus II epocha

1762 metais karaliumi karūnuotas Iraklijus II, faktiškai paskutinis Kartli-Kachetijos karalius.

1768 metais Rusijoje vėl prisiminė Gruziją. Nuo 1723 iki 1768 metų, 45 metus Gruzija Rusijos imperijos beveik visiškai nedomino. Iš Gruzijos dažnai atvykdavo įvairiausios pasiuntinybės prašančios pagalbos, bet Rusija buvo visiškai nesuinteresuota kariauti dėl Gruzijos. Objektyviai Gruzija Rusijos imperijai buvo nereikalinga.

Bet prasidėjo Rusijos-Turkijos karas. Karo priežastys buvo gana painios, bet buvo nuspręsta kariauti ir rusai nusprendė nuteikti prieš turkus visas krikščioniškas tautas, o musulmonus "išvyti į smėlingas stepes, ten iš kur jie atėjo". Prisiminė Gruziją. Karaliams Iraklijui ir Solomonui pažadėjo piniginę pagalbą, ir svarbiausia, atkreipti dėmesį į jų interesus galutinėse derybose su Turkija.

Taip Rusija dar kartą prisiminė Gruziją ir vėl tik dėl globalesnių jos tikslų. Vėliau tai kartojosi reguliariai. Tolimi politikai Rusijos žmonės vis dėl to galvojo, kad Rusijai padeda Gruzijai dėl krikščioniško altruizmo.

1769 metų rudenį į Mozdoką atvyko Tomsko pėstininkų pulkas - 500 kazokų, 4 eskadronai ir 12 pabūklų. Vadovauti buvo paskirtas Kurtas Gotlibas Tottlebenas.

Tai buvo gana keistas paskyrimas. Tottlebenas buvo žinomas kaip gabus generolas, bet buvo linkęs į intrigas ir konfliktus. Dėl jo avantiūrizmo Rusijoje jį nuteisė mirties bausme, kuri buvo pakeista ištrėmimu be teisės sugrįžti. Tottlebenas pateikė malonės prašymą ir jam sugrąžino generolo-majoro laipsnį ir pasiuntė į Gruziją.

Iš Mozdoko su 400 raitelių Tottlebenas patraukė į Gruziją. Prasidėjo tai ko ir buvo galima tikėtis iš Tottlebeno: pirma jis reikalavo pašalinti iš kariuomenės karininkus gruzinus, vėliau - ir kai kuriuos rusus. Tarp karininkų prasidėjo rietynės. Į Sankt Peterburgą atėjo du laiškai: viename iš jų Tottlebenas pranešė ketinantis užkariauti Gruziją ir išsiųsti karalių Iraklijų į Peterburgą, kitame laiške papulkininkis Čoglokovas pranešė, kad Tottlebenas išprotėjo.

1770 metų pavasarį prasidėjo žygis į Achalciche. Gruzinų-rusų kariuomenė pasiekė Aspindza miestelį, kur kilo konfliktas. Tottlebenas su savo kariuomene atsitraukė. Po kelių dienų gruzinų kariuomenė mūšyje nugalėjo turkus. Atsivėrė kelias į Achalciche, bet pasklido gandai, kad Tottlebenas ketina užimti Tbilisį. Iraklijus atšaukė puolimą.

Konfliktą šiaip taip numalšino. Kariuomenės patraukė į Imeretiją. Šturmu užimta Bagdati pilis, 1770.08.06 užimta Kutaisio tvirtovė, paimtos 35 turkų patrankos. Pagal vieną iš versijų tuo metu sugriauta Bagrati katedra. Tottlebenas patraukė į Poti, įveikė stambų turkų kariuomenės būrį, bet koordinuotų veiksmų nebuvo. Tottlebeną pašalino nuo vadovavimo. Imperatorė Jekaterina Paninui apie tai parašė: "Galvoju, kad jis gabesnis mūsų reikalus Gruzijoje sugadinti, negu juos padaryti naudingus mums; reikia paskirti ką nors kitą".

Tottlebeną pakeitė generolas-majoras Suchotinas. Jis vėl pradėjo Poti apgultį, bet vėliau atsitraukė į Tbilisį. 1722 metais rusai nusprendė, kad nenaudinga laikyti kariuomenę Gruzijoje. Dar kurį laiką karalius Solomonas su turkais kariavo vienas.

1774 metais Rusija ir Turkija pasirašė Kučuk-Kainardži traktatą. Gruzija minima 23 traktato artikule:
Gruzijos ir Mengrelijos dalyje stovi Bogdačik, Kutatis ir Šegerban tvirtovės rusų ginklu užkariautos, bus Rusijos pripažintos priklausančios tiems, kuriems jos priklausė nuo seno, taigi, jeigu tikrai šie miestai nuo seno ar nuo senų laikų priklausė Didingosios Portos valdoms, tai bus pripažinti jai priklausantys; o pasirašius šį traktatą ir nustatytu laiku rusų kariuomenė paliks paminėtas Gruzijos ir Megrelijos sritis. Iš savo pusės Didingoji Porta įsipareigoja, remiantis pirmuoju artikulu, suteikti pilną amnestiją tiems, kurie tame krašte šio karo metu kokiu nors būdu ją įžeidė. Iškilmingai ir visiems laikams ji atsisako reikalauti duoklės palikuonims ir visokių kitokių duoklių, įsipareigoja neskaityti savo pavaldiniais nieko iš jų išskyrus tuos, kurie nuo seno jai priklausė; visas tvirtoves ir įtvirtintas vietas, priklausiusias gruzinams ir mengrelams, palikti jų nuosavai sargybai ir valdymui, taip pat jokiu būdu nedrausti tikėjimo, vienuolynų ir cerkvių ir netrukdyti senų taisymui, naujų sukūrimui, ir. kad nebūtų draudimų iš Čilidiro gubernatoriaus ar kitų viršininkų ar karininkų. Bet kaip minimos tautos yra Didingosios Portos valdiniai, Rusijos imperija neturi visiškai ateityje į jas įtakoti, taip pat spausti jas.

Traktate minima tik "turkiška" Gruzijos dalis, kuri pripažįstama priklausanti turkams. Imperatorė Jekaterina tai pavadino "parodytu palankumu visai gruzinų tautai". Iš tikro tai buvo nuolaida Turkijai: Turkija pretendavo į Vakarų Gruziją, o Rusija pripažino jos pretenzijas. Dabar dėl to kartais ginčijamasi: vieni tvirtina, kad Rusija išgelbėjo Rytų Gruziją nuo turkų, kiti tvirtina, kad turkai į Rytų Gruziją ir nepretendavo.

Tai buvo antroji gruzinų-sąjunga. Kaip ir pirmoji, ji neatnešė Gruzijai jokios naudos, tik sugadino santykius su Turkija.

Po šešių metų, 1780 metais, Rusijoje idėja padėti vėl atgimė. Kaip ir visada, ji atgimė dėl kitų išorinių priežasčių. Šįkart dėl Irano. 1799 metais mirė faktiškasis Irano valdovas Kerim-chanas iš Zendų giminės. Šalyje prasidėjo anarchija ir pilietinis karas tarp Zendų ir Kadžarmi giminių. Zendai netgi prašė Rusijos pagalbos mainais į bet kokias sąlygas.

Rusijoje tuo metu didelę įtaką turėjo Grigorijus Potiomkinas. Jam patiko tvarkos įvedimo Irane idėja, ir Rusija pradėjo ruoštis karui. 1781 metais prie Irano krantų pasiuntė žvalgybinę flotilę, prisiminė ir Gruziją. Ne tik prisiminė, bet ir nutarė pasirašyti su ja sutartį žinomą kaip Georgijevsko traktatas.

Tuo metu Gruzijai niekas negrėsė: taika su Turkija, Irane anarchija. Bet kaip tik dabar Rusija sutinka pasirašyti sutartį, kurios prieš tai visokiais būdais vengė. Gali būti, kad tai charakterizuoja dideles Potiomkino užmačias.

Georgijevsko traktatas

1783 metų pavasarį Potiomkinas atsiuntė karaliui Iraklijui II traktato projektą. 1783.07.24 Georgijevsko tvirtovėje Kaukaze traktatas pasirašytas. (Namelis iš rąstų kuriame jis pasirašytas stovi ir dabar). Pagal šią sutartį Rusija garantavo Gruzijos karalystei teritorijos vientisumą ir neliečiamumą. Gruzijos karalystė įsipareigoja palaikyti Rusijos imperiją visur kur reikės.

Kaukaze Potiomkino planus vykdė jo giminaitis Pavelas Potiomkinas. Jo valdžioje buvo Kaukazo jėgerių korpusas - keturi batalionai po 920 karių kiekviename. Du batalionus jis pasiuntė į Gruziją: Kalnų batalioną vadovaujamą papulkininkio Merlino ir Baltarusių batalioną vadovaujamą papulkininkio Kvašnino-Samarino. Jiems išskyrė 4 patrankas. Bendru vadu paskyrė S.Burnaševą, jis taip pat tapo "atstovu" prie gruzinų karalių. Iraklijus gavo 1800 karių vietoje prašytų 4000. Be to tai buvo ne paprasti pėstininkai, o lengvieji jėgeriai.

Viskas vyko ne ypač sklandžiai: Rusijos apsaugos užsimanė ir dagestaniečiai, ir armėnai, ir Karabacho chanas. Bet tikras karas taip ir neprasidėjo - Zendai pasiūlė savanoriškai atiduoti dideles šiaurines Irano teritorijas. Tik 1785 metais, Zendams pralaimėjus, ši galimybė išnyko. Nuo to laiko rusų batalionai Gruzijoje tapo nereikalingi.

Tuo tarpu lezginų ir avarų antpuoliai į Gruziją tęsėsi, ir sustabdyti jų nepavyko. Didžiausias avarų Omar-chano antpuolis įvyko 1785 metais: jis įsiveržė į Kachetiją, apėjo gruzinų kariuomenę prie Signahi, priartėjo prie Tbilisio, aplenkė jį ir perėjo visą Kartli iki Surami kalnagūbrio. Burnaševo batalionai pradėjo persekiojimą, bet jie nusileido priešams greičiu. Omaras įsiveržė į Imeretiją ir apgulė Vachani tvirtovę, kunigaikščio Abašidze rezidenciją. Iš karto Vachani užimti nepavyko, avarai įstrigo prie tvirtovės, o Burnaševas vis artėjo. Omar-chanas įvykdė parodomosius kankinimus patekusiam į nelaisvę kunigaikščiui Abašidze, imeritiečiai neišlaikė - jie atidavė tvirtovę avarams. Tai nepadėjo - visus tvirtovės gynėjus išpjovė, o pilį sugriovė. Burnaševas pavėlavo, Omaras suspėjo pereiti per Mescheti kalnagūbrį į Turkiją.

1787 metų vasarą brendo karas su Turkija ir Rusija nusprendė išvesti savo kariuomenę iš Užkaukazės, kad nesusikurtų ten sau antrojo fronto. Buvo susitarta: Rusija išveda kariuomenę iš Užkaukazės ir sunaikina Vladikavkazo įtvirtinimus, Turkija pažada "gerai elgtis" regione, o Gruzija kokiu nors būdu turi susitaikyti su Turkija ir Iranu. Georgijevsko traktatas tapo Rusijai nereikalingas, bet sutarties nenutraukė - turbūt, tikėjosi, kad dar bus naudinga ateityje.

1787-1792 metais Rusija kariavo su Turkija. Karas buvo sunkus, todėl ir nebuvo galimybių dar ir galvoti apie Kaukazą. 1791 metais Potiomkiną pašalino, kartu ir dingo jo planai užkariauti Iraną.

Aga-Muchamad-Chano įsiveržimas

1795 metais Georgijevsko traktatas veikė tik formaliai. Kaip tik tais metais Aga-Muchamad-Chanas galų gale sunaikino visus savo konkurentus - Zendus ir įsigalėjo visame Irane. Tais pačiais metais jis iš Iraklijaus II pareikalavo nutraukti sutartį su Rusija. Iraklijus II atsisakė. Tačiau Gruzija buvo Iranui daug svarbesnė, negu manyta. Irane buvo nestabilumo periodas ir šachams buvo labai svarbu, kad juos laikytu legaliais šachais. Tam reikėjo karūnuotis, o ceremonijoje turėjo dalyvauti keturi vietininkai: gruzinų, arabistano, poristano ir kurdų. Gruzinų vietininkas (karalius) ceremonijos metu laikė karališkąjį kardą. Gruzinų karaliaus nedalyvavimas ceremonijoje, pagal tų laikų įstatymus, darė ją juridiškai negaliojančia. Gruziją reikėjo susigrąžinti.

Vasarą persų kariuomenė įsiveržė į Užkaukazę. Rugpjūčio 4 persai persikėlė per Arakso upę netoli Džulfos ir pasidalino į tris būrius: pagrindinis patraukė Giandžos ir Tbilisio link, kitas būrys - link Širvano ir Kubos, dar kitas - link Jerevano. Sąjungininkų Aga-Muchamad-Chanas neturėjo, netgi lezginai, tradiciniai Gruzijos priešai, atsisakė jam padėti. Link Tbilisio ėjo apie 30 000, link Jerevano - apie 15 000, link Širvano - apie 10 000 karių. Dar 15 000 liko užnugaryje prie Tebrizo.

Rugsėjo 1 persai, dalį kariuomenės palikę blokuoti Šuša, priartėjo prie Giandžos. Ten jie išbuvo 3 dienas ir rugsėjo 4 patraukė link Kazacho, kur rugsėjo 6 susijungė su Jerevano būriu. Tą pačią dieną iš Kachetijos į Tbilisį atvyko Iraklijus II. Rugsėjo 7 persai priėjo tiltą per Kurą vadinamą Sulaužytu tiltu. Čia įvyko nedidelis mūšis.

Gruzija ruošėsi gintis. Rusijos prašė padėti, tuo labiau kad Rusijos-Turkijos karas baigėsi, o Georgijevsko traktatas dar galiojo ir kėlė problemas Gruzijai, nors jai jokios praktinės naudos neturėjo. 1795.09.04 rusų vyriausybė davė nurodymą - duoti pagalbon Iraklijui II du batalionus "numatytus pagal traktatą", bet jau buvo vėlu.

Tuo laiku Gruzija galėjo surinkti 20-30 tūkstančių kariuomenę, bet kažkodėl tai padaryti nepavyko. Iraklijus II surinko tik 7-8 tūkstančius karių, jų tarpe imeretiečius ir kažkiek širvaniečių. Be Iraklijaus II ir Imeretijos karaliaus Solomono su giminaičiais taip pat dalyvavo Muchranbatoni ir Amilachvari kunigaikščiai.

Rugsėjo 8 persai pakilo palei Chrami upę, persikėlė per Algeti upę ir užėmė Jagludžos kalnagūbrio pietinius šlaitus. Vakarop jie pasiekė Kumisi ežerą ir taip vadimą "Sarvani lauką". Apie rugsėjo 9 įvykius žinoma mažiau - atrodo, vyko mūšiai tarpeklyje tarp Kuros ir Soganlugi kalnagūbrio.

35 tūkstantinė persų armija priartėjo prie Tbilisio iš pietų pusės. Prasidėjo Kracinisi mūšis vykęs dabartinio Tbilisio rajono Ortačala ribose. Gruzinų kariuomenė atsilaikė 2 dienas ir persai netgi norėjo atsitraukti, bet galų gale nulėmė jėgų santykis - gruzinų kariuomenė buvo nugalėta. Išsigelbėjo 150 žmonių. 300 aragviečių (Aragvi tarpeklio gyventojų) žuvo dengdami karalaius Iraklijaus II atsitraukimą. Apie šį siužetą parašyta literatūrinių kūrinių, pavadinta metro stotis, o prie Žinvalio HE pastatytas paminklas. 2008 metais mūšio dalyviai buvo kanonizuoti.

Rugsėjo 12 persai įžengė į Tbilisį ir beveik visą jį sugriovė. Po penkerių metų rusų pulkininkas mieste rado tik 2 gatves. Armėnų pirklys Afanasijus Araratietis savo atsiminimuose parašė, kad po keleto dienų mieste nerado nei vieno gyvo žmogaus.

Zubovo žygis į Iraną

O Rusijoje tuo metu sumanė užkariauti Bosforo sąsiaurį ir Stambulą. Antruoju po imperatorės Jekaterinos žmogumi tuo metu Rusijoje buvo Platonas Zubovas. Jis su broliu Valerijanu sumanė prijungti Gruziją prie Rusijos imperijos ir jie 1801 metais tuo įtikino Valstybės tarybą.

Zubovas sukūrė grandiozinį pasaulio užkariavimo planą. Pagal jį viena armija per Rumuniją turėjo patraukti į Stambulą, laivynas - per Juodąją jūrą, kita armija turėjo žygiuoti į Iraną, greitai jį užkariauti iki pat Indijos, po to pasukti į vakarus ir įsiveržti į Turkiją iš rytų. Tbilisio nusiaubimas tapo geru pretekstu. Taip pat Aga-Muchamad-Chano ginčytinas statusas leido kariauti su jau kaip su maištininku, o ne kaip su šachu.

Ir šis grandiozinis planas ne tik buvo patvirtintas, bet ir pradėtas vykdyti. 1796 metais išėjo manifestas apie karo paskelbimą. Balandį Zubovas išsiuntė Iraklijui II laišką su pasiūlymu prisijungti. Tuo pačiu metu Iraklijus II iš Aga-Muchamad-Chano gavo draugystės ir apsaugos pasiūlymus. Ir vėl Iraklijus II atsisakė Aga-Muchamad-Chano pasiūlymų ir sutiko prisijungti prie Zubovo.

Rusijos kariuomenė vadovaujama Valerijano Zubovo apgulė ir užėmė Derbentą, neužilgo Baku ir Kubą, kiek vėliau Šemachą. Gruodžio 12 generolui Korsakovui pasidavė Giandžos Džavat-Chanas - Tbilisio nusiaubimo dalyvis. Kuros ir Arakso santakoje Zubovas sumanė įkurti Jekaterinoserdą - tai gerai charakterizuoja tolimesnius rusų planus. Visas Azerbaidžanas užkariautas gana nesunkiai. Bet lapkričio 6 mirė imperatorė Jekaterina, o naujasis imperatorius Pavelas atšaukė kariuomenę iš Užkaukazės. Iš dalies jis buvo teisus - žygio organizacija buvo bloga, ir anksčiau ar vėliau jis būtų pasibaigęs katastrofa. Be to Pavelas nemėgo Zubovo.

Bet Gruzijai tai reiškė Aga-Muchamad-Chano kerštą. Irane rusų atsitraukimą priėmė kaip pergalę ir Aga-Muchamad-Chanas patraukė nubausti Gruziją. Padėjo atsitiktinumas - 1797.06.04 Aga-Muchamad-Chaną Šušoje nužudė. Dar po metų mirė Iraklijus II.