^

Gruzija

Batumio istorija

Gruzija

Batumio istorija

Senovėje dabartinio Batumio vietoje buvo viena iš graikų kolonijų Kolchidos pakrantėje. Ji vadinosi Bathus Limen arba Bathys Limen (t.y. "gili įlanka"), nuo jo ir kilo dabartinis Batumio pavadinimas. Bathys kartais tapatinamas su Portus altus, pažymėtu romėnų kelių žemėlapyje Tabula Peutingeriana.
Pagal archeologų tyrimus, dabartinio Batumio vietoje gyvenvietė prie Karolickali upės jau buvo VIII-VII amžiuje p.m.e. Joje rasta nemažai importuotų daiktų, jų tarpe amforos šukės, tai įrodo didelę antikinės Graikijos įtaką. Valdant imperatoriui Adrianui (117-138) čia buvo romėnų kariniai įtvirtinimai, kurie buvo apleisti Bizantijos imperatoriui Justinianui I (527-565) šiauriau pastačius Petra tvirtovę.
Batumis, arba iki XX amžiaus gruzinų vadintas Batomi, viduramžiais istoriniuose šaltiniuose minimas retai. XV amžiuje Venecijos diplomatai Giosafat Barbaro ir Ambrogio Contarini Batumį vadina Vati arba Vathi. Barbaro pamini, kaip vieną iš dviejų valdovo "Bendian" uostų (kitas - Sebastopolis, dabartinio Suchumio vietoje). Contarini Batumį aprašo kaip pajūrio miestelį aplink tvirtovę. "Bendian" yra iškreiptas Megrelijos kunigaikščių Dadiani titulas Bediani.
1444 metais Burgundijos flotilija, vadovaujama Geoffroy de Thoisy, po nepavykusio kryžiaus žygio prieš Otomanų imperiją, pradėjo piratauti Juodosios jūros rytinėje pakrantėje, kol nebuvo sumušti Vati/Batumi užpuolimo metu. Riteris Geoffroy de Thoisy pateko į nelaisvę, iš kurios buvo paleistas tarpininkaujant Trebizondo imperatoriui Iōannēs IV Megas Komnēnos.
Po Gruzijos karalystės subyrėjimo XV amžiaus pabaigoje, Batumio miestelį ir jo apylinkes valdė Gurijos kunigaikščiai Gurieli. Valdant Kakhaber II Gurieli (1469–1483) Batumį užėmė turkai, bet jo neišlaikė. 1545 metais turkai vėl užėmė Batumį, miestą pirmą kartą 1564 metais išvadavo kunigaikštis Rostom Gurieli, bet greitai vėl jo neteko, Batumis vėl buvo išvaduotas kunigaikščio Mamia II Gurieli 1609 metais. Bet, Otomanų imperijos jūrų blokada privertė Mamia II, pagal 1614 metų sutartį, perleisti Adžariją ir Batumį turkams.

Valdant Otomanų imperijai miestas buvo vadinamas Batoum ir buvo sandžako (rajono) apėmusio Čorochi ir Ačarisckali upių baseinus. Prasidėjo regiono islamizacija, kuri pasibaigė XVIII amžiaus pabaigoje. Geografas Vachušti Bagrationi (1696–1757) Batoum aprašo kaip miestelį su puikia tvirtove, o Prancūzijos konsulas Adrien Dupré, čia apsilankęs 1807 metais, rašė, kad Batoum yra didelis kaimas su 2000 gyventojų, namai išsimėtę jūros pakrantėje ir prie tvirtovės. Batoum buvo gyvas uostas, nemažas Kaukazo vergų prekybos centras.
1828-1829 metų rusų-turkų karo metu, Rusijos generolas bandė užpulti Batoum iš rytų, Ačarisckali upės tapekliu, bet pasiekė tik Chulo.
1863 Otomanų vyriausybė nusprendė Batoum padaryti Lazistano provincijos sostine ir pradėjo naujo miesto statybą į šiaurės vakarus nuo įlankos. Iškyšulyje buvo pastatytas naujas Burun-Tabiya fortas. 1872 metais Batoum gyveno apie 5000 žmonių. Miestą valdė mutasarifas, tiesiogiai pavaldus Trabzono gubernatoriui (vali). Mieste buvo Italijos, Rusijos ir Persijos konsulatai, miestas buvo augančiu prekybos centru. Batoum buvo tipiškas Azijos miestelis, su netvarkingai išsimėčiusias namais ir purvinomis gatvėmis.
1877-1878 metų rusų-turkų karo metu turkai stipriai sutvirtino Batoum ir sėkmingai priešinosi rusų bandymams užimti miestą. Bet, pagal 1878 metų San Stefano sutartį, Batoum ir Adžarija atiteko Rusijos imperijai, tai buvo patvirtinta 1878 metų Berlyno kongrese, bet rusai, spaudžiant Jungtinei Karalystei, buvo priversti Batoum paskelbti laisvu uostu, įtvirtinimai, karo laivyno bazė mieste buvo uždrausti.

1878 metais į miestą įžengė rusų kariuomenė, ir turkų maršalas Derviš-Paša Azizzive aikštėje (dabar Laisvės aikštė) įteikė miesto raktus generolui Dmitrijui Sviatopolk-Mirsky. Miestas iki 1886 metų buvo laisvu uostu, specialaus karinio rajono centru, kol 1883 metais buvo priskirtas Kutaisio gubernijai. 1903 metais buvo įkurta Batumi sritis (oblast) tiesiogiai pavaldi Gruzijos generalgubernatoriui.
1888 metais Batumis gavo miesto teises ir teisę rinkti miesto dūmą ir merą.
Miestas pradėjo sparčiai augti 1883 tiesiant Batumi-Tiflis-Baku geležinkelį, kurio statyba buvo užbaigta 1900 metais. Batumi tapo svarbiausiu Rusijos naftos eksporto uostu Juodojoje jūroje. Miestas labai greitai išaugo: nuo 8671 gyventojų 1882 metais, iki 12 000 - 1889 metais. 1902 metais Batumyje gyveno 16 000 žmonių, apie 1000 jų buvo naftos perdirbimo gamyklos darbininkai.
XX amžiaus pradžioje Batumyje aktyviai veikė social-demokratai, jų agitacija 1902 metais sukėlė masinį streiką Rotšildo naftos perdirbimo gamykloje, įvyko darbininkų demonstracijos (jose sudalyvavo ir Stalinas), išvaikytos kazokų.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1914 metais Batumį apšaudė vokiečių karo laivai Breslau ir Goeben, 1915 metais mieste įkurta laivyno bazė operacijoms prieš Trebizondą.
1918 metų vasario mėnesį Batumį užėmė turkų kariuomenė, kovo mėnesį Sovietų Rusija suteikė Batumio, Karso ir Ardahano musulmonų gyventojams apsisprendimo teisę prisijungti prie Turkijos. Užkaukazės vyriausybė nesėkmingai bandė tam sutrukdyti kovo-balandžio mėnesiais vykusioje Trabzono konferencijoje ir balandžio 14 dieną Turkija aneksavo Batumį. Gegužės 11-26 ir gegužės 31 - birželio 4 dienomis vyko derybos tarp Užkaukazės ir Turkijos vyriausybių ir Turkija pripažino Batumio, Ardahano, Achalciche ir Achalkalaki priklausomybę naujajai Gruzijos Demokratinei Respublikai. 1919 metų pradžioje Batumį užėmė britai ir jo gubernatoriumi paskyrė James Cooke-Collis, kuris iš miesto pasitraukė 1920 metų liepos mėnesį, miestą perleisdamas Gruzijai.
1921 metais, sovietų įsiveržimo metu, Batumį trumpam buvo okupavę turkai, kovo mėnesio viduryje miestą atsiėmė gruzinai, vėliau juos iš čia išstūmė sovietai. Vėliau, pagal Karso sutartį tarp Sovietų Rusijos ir Turkijos, turkai perleido Batumį ir Adžariją bolševikams su sąlyga suteikti autonomiją. Taip atsirado Adžarijos ASSR Gruzijos SSR sudėtyje. 1924 metų gruzinų sukilimo metu Batumis sąlyginai buvo ramus.
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, 1990 metais, Adžarijos vadovu tapo Aslan Abašidze, kuris, dėl centrinės Gruzijos valdžios silpnumo, ją valdė iki Gruzijos rožinės revoliucijos. 2004 metais Abašidze pabėgo į Rusiją. Iki 2007 metų Batumyje buvo Rusijos 12-oji karinė bazė.

© 2016 J.D.Endriukaitis