^

Gruzija

Chertvisi tvirtovė

Gruzija

Gruzija XVII amžiuje

XVII amžiaus pradžioje Gruzijai didžiausią pavojų kėlė Osmanų imperija, kuri norėjo išlaikyti savo valdžioje visą Gruziją. Pavojus buvo didelis ir Gruzija net stengėsi susidraugauti su Iranu. Nors tai ir nepavyko, visą amžių gruzinų karaliai stengėsi balansuoti tarp turkų ir persų.
1600 metais karaliumi tapo Giorgi X, Svimono I sūnus. Karaliumi jis tapo mūšyje prie Nachiduri, kada jo tėvas pateko į turkų nelaisvę. Bandymai išvaduoti tėvą nepavyko ir karalius Giorgi X pradėjo partizaninį karą. Tuo metu turkai buvo užėmę Gruziją, Azerbaidžaną, ir netgi kai kurias Irano teritorijas. Persai bijojo turkų, kurių iki tol neįveikė nė viename mūšyje. Giorgi X 1601 metais sugebėjo atkovoti iš turkų Lori.
1602 metais Irano šachas Abasas I atkovojo iš turkų Terbizą. Iš ten persai pasuko į Jerevaną. Šachas pakvietė Giorgi X į pagalbą, ir gruzinai dalyvavo Jerevano apgultyje. 1604 metų birželio mėnesį persai užėmė Jerevaną. Georgi X už pagalbą kare gavo žemių Irane, bet mainais persai paprašė žemių aplink Lori, prie Debedo upės. Persai ten apgyvendino turkmėnų Borčalu gentį, kurios vardu vėliau pradėtas vadinti šis rajonas.
Šachas Abasas, po Jerevano užėmimo pasitraukė į Iraną, bet po trijų metų vėl įsiveržė į turkų valdas. 1605 metais jis nugalėjo turkus prie Terbizo. Tai buvo sutriuškinimas, turkams reikėjo apie 10 metų atsigauti.
1606 metais netikėtai mirė karalius Giorgi X.

Luarsab II

Karaliumi tapo jo keturiolikmetis sūnus Luarsabas, todėl praktiškai šalį valdė kunigaikštis Šadimanas Baratašvilis. Persai pripažino Luarsabą karaliumi, bet turkai nepripažino. Rimtai kariauti su Gruzija Osmanų imperija jėgų nepakako, todėl jie pasiuntė didelį Krymo totorių kariuomenės būrį. 1609 metais totoriai įsiveržė į Trialeti, perėjo Trialeti kalnagūbrį, sudegino Ertacmindą ir Achalkalaki. Užimti Gori jie neįstengė, nes gruzinai suspėjo išardyti tiltą per Kurą. Totoriai patraukė į vakarus, persikėlė per Kurą prie Tašiskari kaimo. Prie Boržomi tarpeklio pradžios juos užpuolė gruzinų kariuomenė vadovaujama karaliaus Luarsabo II ir kunigaikščio Giorgi Saakadzės. 1609 metų birželio mėnesį Tašiskari mūšyje totoriai buvo nugalėti.
Persai perdavė Luarsabui II Tbilisio tvirtovę. Šachas Abasas vedė karaliaus seserį Tinatin, o karalius vedė kunigaikščio Saakadze seserį. Nuo to laiko Saakadze tapo "pirmuoju žmogumi" šalyje. Laikotarpis nuo 1609 iki 1612 metų - tai intensyvaus tvirtovių, pilių ir tiltų statybos, kariuomenės rengimo ir kai kurių socialinių reformų periodas. Atrodo santykiai su Iranu buvo neblogi, bet 1614 metais šachas Abasas netikėtai užpuolė Gruziją. Tokio staigaus šacho politikos pokyčio priežastys nėra iki galo aiškios.
Luarsabas II ir Kachetijos karalius Teimurazas pabėgo į Imeretiją. Šacho kariuomenė per Kachetiją įsiveržė į Kartli, pasiekė dabartinio Chašuri rajoną ir tarp Ali ir Nabatchevi gyvenviečių įrengė stovyklą. Iš ten šachas pareikalavo, kad Luarsabas II pasiduotų, kitaip grasino nusiaubti visą šalį. 1615 metais prie Nabachtevi Luarsabas II pasidavė. Jį išvežė į Astrabadą, pareikalavo priimti islamą, karaliui atsisakius, jis buvo pasmaugtas. Vėliau Luarsabas buvo paskelbtas šventuoju.
1615-1619 metais Gruziją valdė Bagratas VII arba Bagrat-chanas. Musulmonas ir šacho statytinis, Bagratas šalį valdė tik simboliškai iš Bolnisi, kur ir mirė.

Simon II

Persai karaliumi paskyrė Simoną II, Bagrato VII sūnų. Jis taip pat buvo musulmonas ir valdė nominaliai. Jo valdžia apėmė tik persų užimtas Kvemo-Kartli teritorijas ir Tbilisį. Regentu persai paskyrė kunigaikštį Giorgi Saakaze, įkaitu Irane laikydami jo sūnų Paatą. Gruzijoje padėtis tapo nebevaldoma ir persai į ją pasiuntė 60 000 žmonių kariuomenę vadovaujamą Korči-Chano. Saakadze nusprendė paaukoti sūnų ir slapta perėjo į Irano priešų pusę. Jo patarti persai kariuomenę padalino į dvi dalis. Pusė persų kariuomenės įsikūrė prie Martkopi kaimo į šiaurės rytus nuo Tbilisio. 1625 metų kovo 25 ryte gruzinų kariuomenė puolė persų stovyklą. Žuvo Korči-Chanas, jo sūnus ir keletas persų karvedžių. Persų armija pradėjo bėgti. Persų nuostoliai buvo labai dideli - tik 3000 persų išgyveno. Taip sėkmingai gruzinams pasibaigė Martkopi mūšis. Saakadze sūnus Irane buvo nužudytas. Vėliau jo kūnas buvo atvežtas į Gruziją ir palaidotas Ertacmindos cerkvėje.
Karalius Simonas II valdė dar keletą metų. 1630 metais į nužudė Aragvi eristavas Zurabas.

Samcche praradimas

Paskutiniu Samcche valdovu krikščionimi buvo atabagas Manučaras Džakeli, valdęs 1614-1625 metais. Turkai jau buvo įsitvirtinę Samcche, daugelis meschetų perėjo į islamą.
1625 metais atabago dėdė Beka, nunuodijo Manučarą, nuvyko į Stambulą, kur priėmė islamą ir tapo Safar-paša. Jis pradėjo pietvakarių Gruzijos turkinimą, įvedė turkišką tvarką ir padidino mokesčius krikščionims. Iš vienuolynų pradėjo atiminėti žemes, todėl vienuolynai pradėjo skursti. Vienuoliai traukėsi, išsinešdami ikonas ir relikvijas, į šiaurės krikščioniškus rajonus.
Safar-paša mirė 1635 metais. Tada išnyko ir titulas atabagas. Vėlesni Samcche valdytojai buvo vadinami Achalcichės pašomis, jų valdžią patvirtindavo sultonas.

Teimuraz I

1605 metais Kachetijos karaliumi tapo Teimurazas I. Jis išvijo persų statytinį Konstantiną I. Šachas Abasas, tuo metu kariavęs su turkais, jį pripažino karaliumi. Po 10 metų Abasas baigė kariauti su turkais ir pradėjo reikalauti paklusnumo iš Teimurazo I. Teimurazas I turėjo pasiųsti į Iraną du savo sūnus. Su jais išvažiavo ir karaliaus motina Ketevan. 1614 metais Teimurazas pabėgo į Imeretiją, iš ten parašė Rusijos carui laišką, prašydamas pagalbos. 1615 metais kachetiečiai sukilo ir nugalėjo persus mūšyje prie Cicamuri. 1616 metais į Kachetiją įsiveržė kariuomenė iš Irano. Tai buvo baisiausias Kachetijos istorijoje persų įsiveržimas - apie 70 000 žmonių buvo išžudyta ir apie 100 000 žmonių perkelta į Iraną, kur atsirado etninė grupė "fereidano gruzinai". Buvo sugriauti dideli miestai Gremi ir Dzegami.
Teimurazas I tęsė partizaninį karą prieš persus. 1624 metais Irane buvo nužudyta jo motina Ketevan, vėliau paskelbta šventąja.
Po pralaimėto Martkopi mūšio persai suruošė dar vieną karo žygį į Gruziją. 1625 metų birželio mėnesį 60 000 persų susikovė su 20 000 gruzinų prie Merabda (Tetrickaro rajone) kaimo. Gruzinų kariuomenė pralaimėjo, bet žuvo ir 14 000 persų.
Bet ir laimėję Merdaba mūšį persai pripažino Teimurazą I Kartli ir Kachetijos karaliumi. Tai buvo gruzinų laimėjimas, kuris, neužilgo virto į sukilėlių tarpusavio nesutarimus. Dalis kunigaikščių su Saakadze priešakyje nenorėjo, kad Teimurazas I būtų Kartli karaliumi ir norėjo pakviesti Imeretijos karalių Aleksandrą. Kita partija, vadovaujama Zurabo Aragviečio, palaikė Teimurazą I. 1626 metais susipriešinimas pavirto į mūšį prie Bazaleti ežero. Saakadze pralaimėjo ir pabėgo į Turkiją. Jis kurį laiką tarnavo sultonui, kariavo su persais prie Erzurumo ir Meschetijoje, 1629 metais apkaltintas išdavyste ir Alepo mieste nužudytas. Tais pačiais metais mirė šachas Abasas.
Persijos šachu tapo Sefi, kurio santykiai su Teimurazu I irgi nebuvo geri. 1633 metais persai įsiveržė į Kachetiją ir Teimurazas I pabėgo į Imeretiją, bet 1634 metais sugrįžo. 1648 metais persai dar kartą įsiveržė į Gruziją. Teimurazas I eilinį kartą pabėgo į Imeretiją, iš kurios nuvažiavo į Maskvą kur susitiko su caru Aleksiejumi.
Persai nusprendė apgyvendinti Kachetijoje musulmonus-klajoklius. Jų gynybai pastatė Bachtrioni tvirtovę. Tai sukėlė nepasitenkinimą Kachetijoje, kuris 1659 metais virto Bachtrioni sukilimu. Sukilę kachetiečiai, kartu su kalniečiais, užėmė Bachtrioni tvirtovę ir Alaverdi, persų įgulas išžudė.
1663 metais Teimurazas I mirė. Palaidotas Alaverdi vienuolyne.

Rostom

1633 metais, pabėgus Teimurazui I, persai Gruzijos karaliumi paskyrė musulmoną Chosro-Mirzą, karaliaus Daud-chano sūnų. Gruzijoje į vadino Rostomu. Atvykęs į Kartli jis vedė Megrelijos kunigaikščio Manučaro Dadiani dukterį Marijam.
Valdant Rostomui padėtis Gruzijoje kiek pasikeitė. Rostomas buvo tikras musulmonas ir Irano šalininkas. Dar Irane, jis dalyvavo perversme, po kurio šachu tapo Sefi I, todėl jo santykiai su šachu buvo labai geri. Jam valdant Gruzija nustojo maištauti, baigėsi persų įsiveržimai. Nuo 1633 iki 1722 metų Gruzijos karaliai bus lojalūs Sefevidų dinastijai, pereis į islamą ir šalyje bus taika.
Vaikų Rostomas neturėjo. 1654 metais jis įsūnijo Muchrani kunigaikštį Vachtangą, Teimurazo Muchranbatoni, žuvusio Merdaba mūšyje, sūnų. Šachas patvirtino įsūnijimą, bet pareikalavo, kad jis vestų Marijam Dadiani.
1658 metais Rostomas mirė, palaidotas Irane. Rostomas buvo pirmuoju naujo laikotarpio - Gruzijai atsisakius savarankiškumo, karaliumi.

Vachtang V

Vachtangas V karaliumi tapo 40 metų amžiaus. Dar 1654 metais jis priėmė islamą ir gavo persišką Šachnavaz vardą. Jis ilgai gyveno Irane, šacho Abaso aplinkoje. Jo valdymo metais Gruziją praktiškai valdė kunigaikščiai Bagration-Muchrani.
1661 metais Vachtangas V užpuolė Imeretiją, užėmė Kutaisį, paėmė į nelaisvę Imeretijos karalių Bagratą V. Imeretiją atidavė valdyti savo sūnui Arčilui. Bet įsimaišius Turkijai, 1663 metais turėjo Imeretiją sugražinti Bagratui V.
1675 metais Vachtangas mirė Irano mieste Kum.

Giorgi XI

Karaliumi tapo Giorgi XI, Vachtango V sūnus. Jį iškart iškvietė į Iraną, kur jis formaliai priėmė islamą ir gavo Šachnavaz II vardą. 1676 metais jis sugrįžo į Gruziją. Pirmuosius 8 valdymo metus "dengė" brolį Arčilą, kurio santykiai su šachu buvo blogi. Giorgi XI vaidino Arčilo persekiojimą, o jis slapstėsi tai Imeretijoje, tai Osetijoje, kol išvažiavo į Rusiją.
1688 metais Giorgi XI vedė kunigaikščio Giorgi Mikeladze dukterį Chošeran.
Emigravus Arčilui persų intrigos nesibaigė, ir pats Giorgi XI kurį laiką turėjo slapstytis Chinvalyje, vėliau Račoje, Megrelijoje ir Samcche. Ten turkai jį sulaikė ir įkalino Achalcichės kalėjime.
1691 metais Giorgi XI pabėgo iš kalėjimo, surinko šalininkus ir įžengė į Kartli ir apgulė Tbilisį. Iki 1694 metų vyko kovos su Iranui lojalaus Kachetijos karaliaus Iraklijaus (Teimurazo I anūko) kariuomene. Politinė situacija tapo paini. Išeitį pasiūlė Jerevano chanas Farzali-chan, pataręs Giorgi XI vykti į Iraną, kur nuo 1694 metų valdė šachas Huseinas. 1697 metais Giorgi XI išvyko į Iraną.
XVII amžiaus pabaigoje Kartli karalystė tapo savotiška autonomiška Irano dalimi; Imeretijos karalystė buvo daugiau savarankiška.