Gruzijos teritorija, geografija

Gruzijos geografinė padėtis

Gruzija yra Užkaukazėje, Rytų Europoje ir Vakarų Azijoje. Valstybės plotas - 67 900 km². Gruzijos vakarinė siena - Juodoji jūra (pakrantė 310 km ilgio, iš jų 57 km Adžarijos pakrantė ir 200 km Abchazijos pakrantė). Šiaurėje Gruziją nuo Rusijos skiria Didžiojo ir Rytų Kaukazo kalnagūbriai (sienos su Rusija ilgis 723 km). Rytuose ir pietryčiuose - 322 km ilgio Gruzijos - Azerbaidžano siena. Gruzijos pietuose yra Mažasis Kaukazo kalnagūbris, ir 164 km ilgio siena su Armėnija, ir 252 km ilgio siena su Turkija. Įprastai, Europos - Azijos riba laikomas Didžiojo Kaukazo kalnagūbris ir tik nedidelė Gruzijos šiaurės rytų dalis (šiauriau Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio) yra Europoje.
Lichi kalnagūbris atskiria rytinę ir vakarinę Gruzijos dalis. Istoriškai, vakarinė Gruzija buvo vadinama Kolchida, o rytinė - Iberija. Gruzija yra tokioje pačioje geografinėje platumoje kaip ir Neapolis, Madridas, Stambulas, Tirana, Niujorkas, Čikago.

Gruzijos topografija

Nuo Juodosio jūros iki Kazbeko kalno rajono Gruzijos siena eina Didžiojo Kaukazo kalnagūbriu, toliau į rytus siena eina Rytų Kaukazo kalnagūbriu ir atskiria Gruziją nuo Ingušijos ir Čečėnijos, dar toliau - siena eina vėl Didžiojo Kaukazo kalnagūbriu ir skiria Gruziją ir Dagestaną. Didžiojo Kaukazo kalnagūbris, kurio kai kuros viršūnės viršija 5000 m, daug aukštesnis už Mažojo Kaukazo kalnagūbrį.
Gruzijos pietuose - Mažojo Kaukazo kalnagūbris, besitęsiantis lygiagrečiai su Gruzijos-Turkijos ir Gruzijos-Armėnijos sienomis. Mažuoju Kaukazu dažnai vadinami kalnuoti pietiniai Gruzijos regionai. Sąlyginai, juos galima padalinti į du atskirus subregionus - Mažojo Kaukazo kalnus, kurie tęsiasi paraleliai Didžiajam Kaukazui, ir Pietų Gruzijos Vulkanų Aukštikalnes, kurios yra truputį į pietus nuo Mažojo Kaukazo kalnų.
Mažasis Kaukazas - tai įvairiomis kryptimis ištįsę, vienas su kitu besijungiantys kalnagūbriai (dažnai vulkaninės kilmės) ir plokštikalnės, neviršija 3 400 m. Regione yra Džavacheti Vulkaninė Plokštikalnė, Tabatckuri ir Paravani ežerai. Pietų Gruzijos Vulkanų Aukštikalnes - tai yra geologiškai jaunas ir nestabilus, didelio seisminio aktyvumo, geologinis rajonas. Čia įvyko vieni iš stipriausių žemės drebėjimai Gruzijoje.
Didijį ir Mažajį Kaukazą jungia sąlyginai neaukštas Lichi kalnagūbris, dar vadinamas Surami kalnagūbriu. Aukščiausias kalnagūbrio taškas 1 926 m virš jūros lygio. Žemiausia ir svarbiausia kalnagūbrio yra Rakoti (Surami) perėja (949 m). Prie šios perėjos Tbiliso-Batumo kelias ir geležinkelis (tuneliais) perkerta kalnagūbrį.
Aukščiausia Gruzijos viršūnė yra Šchara (5 068 m), antra pagal aukštį - Džanga (Džangi-Tau) (5 059 m). Kitos aukščiausios viršūnės - Kazbekas (5 047 m), Šota Rustaveli (4 860 m), Tetnuldi (4 858 m), Ušba (4 700 m) ir Ailama (4 547 m). Iš paminėtų viršūnių, tik Kazbekas yra vulkaninės kilmės. Tarp Kazbeko ir Šchara viršūnių (atstumas apie 200 km Didžiuoju Kakazo kalnagūbriu) plyti nemažai ledynų. Iš apytiksliai 2 100 Kaukazo ledynų apie 30% yra Gruzijos teritorijoje. Ledynai prasideda 2 800–2 900 aukštyje Vakarų Gruzijoje ir apie 3 600 Gruzijos rytuose, prie Lagodechi. Didžiausi ledynai - Abano, Adiši, Devdaraki, Dolra, Gergeti, Lechziri, Caneri ir Tviberi.
Gruzijoje yra apie 25 000 upių ir upelių priklausančių Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinams. Didžiausia Gruzijos upė - Mtkvari (Azerbaidžane ir Turkijoje vadinama Kura) prasideda šiaurės rytų Turkijoje, teka per kalnus, lygumas, Tbilisį, ir įteka į Kaspijos jūrą. Upės ilgis - 1 364 km. Vakarų Gruzijos didžiausia upė - Rioni, prasideda Didžiojo Kaukazo ledynuose, teka per Račą, Kutaisį, Kolchidos žemumą, ir įteka į Juodąją Jūrą netoli Poti.

Gruzijos landšaftai

Nors Gruzija ir nedidelė šalis, bet jos landšaftai labai įvairūs. Vakarų Gruzijoje landšaftai, kylant aukštyn, keičiasi nuo žemumų pelkėtų miškų, pelkių, džiunglių į priekalnių kalvas, ledynus aukštuose kalnuose. Rytų Gruzijoje yra net pusiau sausų stepių ar net pusdykumių. Miškai užima apie 40% Gruzijos teritorijos, alpinės/subalpinės zonos - apie 10%.
Dauguma Vakarų Gruzijos žemumų miškų ir pelkių per paskutinį šimtmetį išnyko dėl žemių panaudojimo agrokultūrai ir urbanizacijos. Dauguma Kolchidos miškų jau nebėra, išskyrus išlikusius Nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose. Didesni miškų masyvai Vakarų Gruzijoje išliko tik priekalnėse ir kalnuose.
Mescheti kalnagūbrio vakariniuose ir centriniuose šlaituose, ir kai kuriose Adžarijos ir Samegrelo vietose išliko subtropiniai lietaus miškai. Tarp 600-1000 m virš jūros lygio auga lapuočių ir mišrūs lapuočių-spygliuočių miškai. Šiuose miškuse daugiausiai auga bukai ir bukai-eglės. Nuo 1500-1800 miškai daugiausiai spygliučių. Miškų zona baigiasi apytiksliai 1800 m aukštyje, čia prasideda alpinės pievos, dugumoje vietų pasiekiančios 3 000 m aukštį. Amžino sniego ir ledynų zona prasideda 3 000 m aukštyje.
Rytų Gruzijos landšaftai skiriasi nuo Vakarų Gruzijos. Beveik visose žemumose, tokiose kaip Mtkvari ir Alazanių slėnių lygumos, naudojamos žemės ūkiui, miškų beveik nebeliko. Didesnių žemumų miškų išliko tik Alazani slėnyje Kachetijoje. Dėl sausesnio klimato, kai kuriose žemumose (ypač Kvemo Kartli ir pietryčių Kachetijoje) miškai nebeaugo ir seniau. Pagrindiniai Rytų Gruzijos landšaftai - daug slėnių ir tarpeklių atskirtų kalnagūbriais ar jų atšakomis. Beveik 85% regiono miškų - lapuočių miškai. Spygliuočių miškai vyrauja tik Boržomi tarpeklyje ir pačiuose regiono vakaruose.
Didesniame aukštyje, virš 1000 m, ypač Tušetijoje, Chevsuretijoje ir Chevi, vyrauja pušynai ir beržynai. Įprastai, Rytų Gruzijoje, miškai auga tarp 500-2000 m aukščio, alpių pievos prasideda 2000-2300 m aukštyje, baigiasi 3000-3500 m aukštyje. Amžino sniego ir ledynų zona įprastai prasideda 3500 m aukštyje.

Gruzijos gyventojai

Kaip ir dauguma Kaukazo tautų, gruzinai nepriklauso pagrindinėms Europos ar Azijos etninėms grupėms. Gruzinų kalba neprikaluso indoeropiečių, tiurkų ar semitų kalbų grupėms. Dabartinė gruzinų arba kartvelų nacija, manoma, susiformavo iš aborigeninių, autochtoninių genčių ir genčių migravusių į Užkaukazę iš Anatolijos ankstyvaisiais antikos laikais. Senovinis žydų Josefo metraštis mini gruzinus kaip iberus kurie dar vadinami Tobel Tubal.
Dabar Gruzijoje gyvena 84% gruzinų. Kitos etninės grupės yra abchazai, osetinai, armėnai, azerbaidžaniečiai, graikai, žydai, rusai. Gruzijos žydų bendruomenė yra viena seniausių žydų bendruomenių pasaulyje.
Dauguma Gruzijos gyventojų kalba kartvelų kalbomis - gruzinų, svanų, megrelų ir lazų. Oficiali kalba Gruzijoje yra gruzinų, kartu su abchazų Abchazijos autonominėje respublikoje. Kartvelų kalbomi kaip gimtosiomis kalba apie 71% šalies gyventojų, rusų kalbą gimtąją laiko apie 9% gyventojų, armėnų - 7%, azerbaidžaniečių - 6%, kitas kalbas - 7% gyventojų.
Šiuo metu 83,9% laiko save krikščionimis ortodoksais (pravoslavais), kurių dauguma priklauso Gruzijos Ortodoksų Bažnyčiai. Religinės mažumos - 9,9% musulmonai, 3.9% - priklauso Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, 0,8% - Romos katalikai.

Gruzinų etimologija

Gruzina save vadina kartvelebi (ქართველები), šalį - Sakartvelo (საქართველო), kalbą - kartuli (ქართული). pagal gruzinų metraščius gruzinų protėvis buvo Kartlos, Japeto iš Biblijos proanūkis. Senovės graikai (Strabonas, Herodotas, Plutarchas, Homeras ir kiti) ir romėnai (Titus Livijus, Kornelijus Tacitas ir kiti) vakarų gruzinus vadina kolchais, o rytų - iberais.

Gruzinų kilmė

Daugelis istorikų, antropologų, archeologų ir kalbininkų linkę manyti, kad dabartinių gruzinų protėviai gyveno Užkaukazėje ir šiaurės Anatolijoje nuo neolito epochos. Mokslininkai, įprastai, šias gentis vadina protokartvelų. Kai kurie XIX amžiaus Europos (Humbolt, Kretčmer) ir gruzinų (Gordeziani, Kaukchčišvili, Gamsachurdija) istorikai manė, kad protokartvelai gali būti kalbiškai ir kultūriškai artimi senovės Europos (iki indoeuropiečių) tautoms - pelasgenams, etruskams ir protobaskams.
Antikos laikais gruzinus kaip kolchus ir iberus žinojo graikai ir romėnai. Rytų Gruzijos gentys tibarenai-iberai sukūrė savo karalystę VII amžiuje prieš mūsų erą. Vakarų Gruzijos gentys (mosčianai, suanianai, megrelai ir kitos) sukūrė pirmąją gruzinų valstybę Kolchidą (apie 1350 metus prieš mūsų erą). Pagal daugumą Gruzijos mokslininkų, šių ankstyvųjų Gruzijos karalysčių - Kolchidos ir Iberijos atsiradimas turėjo didelę įtaką gruzinų nacijos atsiradimui.

Gruzinų antropologiniai bruožai

Gruzinai priklauso Kaukazo rasinėi grupei, dažnai su rudais plaukais ir rudaakiai.
Gruzinai gyvenę kalnuose mažiau saulėtoje Vakarų Gruzijoje, ypač svanai, guriečiai ir megrelai, yra šviesesni, tarp jų dažniau pasitaiko blondinai ir mėlynakiai ar žaliaakiai.
Pagal genetinius tyrimus nustatyta, kad daugiausia gruzinų yra haplogrupės G. Gruzinų Y-DNR taip pat prikaluso haplogrupei J2, kuri sutinkama Graikijoje ir Italijoje.

Gruzinų kalbiniai ir regionaliniai skirtumai

Gruzinų kalba yra pagrindinė visiems gruzinams nežiūrint jų kilmės, tarp jų ir tiems kas kalba kitomis kartvelų kalbomis - svanams, megrelams ir lazams. Gruzinų kalba susiformavo rytinėje šalies dalyje. Gruzinų kalbos dialektai: imeretų, račų-lečchmių, gurijiečių, adžarų, imerchevų (Turkijoje), kartlų, kachetų, ingilų (Azerbaidžane), tušetų, chevsurų, mochevų, pšavų, fereidų (Irane) ir fereydų (Gruzijoje), mtiukų, meschetų ir džavachetų.
Gruzinai istoriškai skirstomi į subetnines grupes pagal geografinę vietą iš kur jie kilę. Net, jeigu gruzinas persikelia į kitą regioną, jis bus vadinamas jo kilmės regiono vardu. Pavyzdžiui, jeigu gurijietis persikelia į Tbilisį (Kartli regionas) jis netampa kartlu. Po kelių ar keliolikos kartų jo autoindetifikacija gali pasikeisti. Pavyzdžiui, megrelai gyvenantis per amžius gyvenantys Imeretijoje save laiko imeretais ar imeretais-megrelais.
Gruzinų kilusių iš rytinės Gruzijos kalnuotosios dalies pavardės turi priesagą –uri (ური), arba –uli (ული). Dauguma svanų pavardžių turi galūnę –ani (ანი), megrelų - –ija (ია), -uja (უა), arba -ava (ავა), lazų -–shi (ში).
Imeretai (იმერელი imereli) gyvena Imeretijoje, kalba gruzinų kalbos imeretų dialektu.
Kartlai (ქართლელი kartleli) gyvena Kvemo ir Šida Kartli, kalba gruzinų kalbos kartlų dialektu.
Megrelai (მეგრელი megreli) gyvena Samegrelo kalba megrelų kalba. Megrelus mini Ptolomėjus II amžiuje prieš mūsų erą Manraloi pavadinimu, kaip žmones gyvenančius Kolchidoje. Ankstyvuose viduramžiuose megrelų arisrokratija ir šventikai pradėjo vartoti gruzinų kalbą kaip literatūrinę. Po Gruzijos subyrėjimo XV amžiuje megrelai turėjo nepriklausomą kunigaikštystę, kuri XVIII amžiaus pabaigoje buvo aneksuota Rusijos Imperijos. Rusijos Imperijoje ir SSSR pradžioje megrelai buvo laikomi atskira tauta. Dabar dauguma megrelų indetifikuoja save gruzinų nacijos subetnine grupe, bet yra išsaugoję savo kalbą ir kultūrą.
Megrelų kalba kalba nuo 500 000 iki 800 000 žmonių, dauguma gyvena Samegrelo srityje. Megrelai naudoja gruzinų alfabetą, bet neturi standartinių rašybos taisyklių ar oficialaus statuso. Beveik visi megrelai yra dvikalbiai, megrelų kalba daugiausiai naudojama buityje, gruzinų - kaip valstybinė kalba.
1999 metų vasarą, gruzinų poeto Murman Lebanidze buvo deginamos Megrelijos sostinėje Zugdidyje, nes jis paniekinamai pasisakė apie megrelų kalbą.
Svanai (სვანი svani) gyvena Žemutinėje ir Aukštutinėje Svanetijoje, kalba svanų kalba.
Svanai yra paminėti senovės graikų geografo Strabono kaip sanni. Jo aprašyme sanni gyvenama vieta beveik su dabartinėmis svanų gyvenamomis teritorijomis.
Rusijos Imperijoje ir ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu svanai buvo laikomi atskira tauta. Jie yra krikščionys ortodoksai, bet yra išliaikę ir kai kuriuos pagonybės papročius. Svanai išlaikė daug senųjų tradicijų, tokių kaip kraujo kerštas (ši tradicija išnyko ne taip ir seniai). Jų šeimos nedidelis, vyras yra šeimos galva. Svanai labai gerbia vyresnes šeimos moteris.
Svanų kultūra išlaikė daug nuostabių dainų ir šokius ratu. Svanetija buvo laikoma sunkiausiai priešams pasiekiama Gruzijos dalimi, daug viduramžių vertybių (biblijos rankraščių etc.) yra saugoma Svanetijoje.
Svanų kalba kalba apie 30 000 svanų, 15 000 iš kurių kalba aukštutinių svanų dialektu ir 12 000 - žemutinių svanų dialektu, kurie dar dalinasi į subdialektus - Aukštutinio Balo, Žemutinio Balo, lašchų ir Lentechio. Svanų kalba daugiausiai naudojama buityje, ji neturi rašybos standartų ir oficialaus statuso. Daugelis svanų kalba ir gruzinų kalba. Kalba palaipsniui nyksta.
Gurai (გურული guruli) gyvena Gurijoje, kalba gruzinų kalbos gurų dialektu.
Adžarai (აჭარელი achareli) gyvena Adžarijoje, kalba gruzinų kalbos adžarų dialektu. Dalis adžarų yra musulmonai.
Meschai, meschetai (მესხი meskhi) gyvena Mescheti (Samcche), kalba gruzinų kalbos meschų dialektu.
Kada susiformavo meschų subetnosas - nežinoma, bet, gali būti, kad jie sudarė daugumą Tao-Klardžeti valstybėje ir buvo kovų su arabais avangarde. Valdant mongolams (1266 metais) meschetų gyvenimame regione atsirado Džaneli kunigaikščių klano valdoma pusiau nepriklausoma valstybė. Ji egzistavo gana ilgai, kartais įsiliedama į Gruziją, kol galų gale ją pasiglemžė Turkija.
Turkai Meschetijoje pasirodė XVI amžiuje. 1547 metais jie užėmė Achalciche ir Achalkalaki. Maždaug po šimtmečio buvo įkurtas Achalcichės vilajetas. Nuo to laiko į regioną pradėjo keltis turkai musulmonai, o vietiniai gyventojai po truputį pereidinėjo į islamą. Palaipsniui meschetai suskilo į dvi tautas - vieni buvo krikščionys ir kalbėjo gruzinų kalba, kiti - musulmonai, kalbėje turkiškai ir laikantys save turkais. Taip atsirado turkai-meschetai.
Patys turkai-meschetai laiko save turkais, Gruzijoje jie laikomi gruzinais. Įdomu, kad meschų ir armėnų istorija Osmanų imperijoje panaši. Meschetų dalis, gyvenusi Osmanų imperijoje, pagal turkų ir Vatikano susitarimus, kad katalikai Osmanų imperijoje nebus persekiojami, ar kitaip diskriminuojami, perėjo į katalikybę. Taip atsirado egzotika - meschai-katalikai. Tuo pačiu būdu atsirado ir armėnai-katalikai.
1828 metais Achalciche ir Achalkalaki iš turkų perėjo Rusijos imperijai. Po imperijos subyrėjimo, trumpu Gruzijos nepriklausomybės laikotarpiu, Meschetija tapo konflikto tarp krikščionių ir musulmonų vieta. Achalciche ir Achalkalaki rajonai atiteko Gruzijai, o Karso ir Ardagano rajone atsirado musulmoniška Kaukazo respublika, kuri buvo neužilgo likviduota, bet santykiai su musulmonais buvo labai įtemti, vyko ginkluotos kovos. Apie tą laikotarpio kruvinus įvykius paskojama iki šiol. 1944 metų lapkričio 15 d. turkus-meschetus praktiškai per dvi dienas suvarė į vagonus Achalcichės geležinkelio stotyje ir deportavo į Vidurinę Aziją. Iš viso buvo deportuota apie 90 000 žmonių.
Po deportacijos regionas ištuštėjo. Šiame regione apsigyveno adžarai ir imeretiečiai, išliko tik keliolika meschetų kaimų.
Lečchumai (ლეჩხუმელი lechkhumeli) gyvena Lečchumi, kalba gruzinų kalbos lečchumų dialektu.
Račai (რაჭველი rachveli) gyvena Račoje, kalba gruzinų kalbos račų dialektu.
Kachetai (კახელი kakheli) gyvena Kachetijoje, kalba gruzinų kalbos kachetų dialektu.

Chevsurai (ხევსური khevsuri) gyvena Chevi, kalba gruzinų kalbos chevsurų dialektu. Chevsurai ilgą laiką išlaikė savo tradicinę kultūrą: aprangą, ginklus, namus ir tradicijas. Antropologiškai chevsurai yra siauro, rytinės Gruzijos tipo, veido, dauguma jų liekni. Įprastai jie yra šviesių akių, plaukų spalva nuo blondinų iki rudaplaukių. Chevsurai minimi X amžiaus gruzinų rankraščiuose.
Tušai, tušetai (თუში tushi) gyvena Tušetijoje, kalba gruzinų kalbos tušų dialektu.
Pšavai (ფშაველი pshaveli) gyvena Pšavi, kalba gruzinų kalbos pšavų dialektu.
Džavachai (ჯავახი javakhi) gyvena Džavacheti, kalba gruzinų kalbos džavachų dialektu.

Gruzijos klimatas

Gruzijoje yra dvi pagrindinės klimato zonos, šalį į rytinę ir vakarinę dalis skiria beveik Gruzijos viduryje esantis Lichi kalnagūbris. Didžiojo Kaukazo kalnagūbris sulaiko šalto oro mases iš šiaurės, Mažojo Kaujazo kalnagūbris dalinai neįleidžia sausų ir karštų oro sarutus iš pietų.

Didžioji Vakarų Gruzijos dalis yra šiauriniame drėgnos subtropinės zonos pakraštyje. Klimato zonos keičiasi priklausomai nuo atstumo nuo Juodosios jūros ir aukščio virš jūros lygio. Juodosios jūros pakrantėje, nuo Abchazijos iki Turkijos, ir Kolchidos žemumose vyrauja subtropinis drėgnas klimatas su dideliu kiekiu kritulių (1 000- 2 000 mm per metus; Juodosios jūros uoste Batumyje vidutiniškai iškrenta 2 500 mm per metus). Keliolika palmių rūšių auga šiame regione, viduržiemio vidutinė temperatūra yra 5 °C, vidurvasario - 22 °C. Kritulių kiekis metų bėgyje pasiskirsto beveik tolygiai, nors ilgalaikiai lietūs dažniausiai būna rudenį. Regiono klimatas stipriai keičiasi priklausomai nuo aukščio - Vakarų Gruzijos žemumose sąlyginai šilta visus metus, kai priekalnėse ir kalnuose sąlyginai vėsu, ir iškrenta daug kritulių (sniego dangos storis dažnai viršija 2 metrus). Adžarija yra drėgniausias rajonas Užkaukazėje, kur Mtirala džiunglių miške, į rytus nuo Kobuleti, vidutiniškai iškrenta net 4 500 mm kritulių per metus.

Rytų Gruzijos lygumas nuo oro masių iš Juodosios jūros pusės dalinai atitveria Lichi ir Mescheti kalnagūbriai ir čia klimatas yra pereinamasis tarp subtropinio ir kontinentinio. Rytų Gruzija pasiekia ir sausos oro masės nuo Kaspijos jūros. Vidutinė vasaros temperatūra yra nuo 20 °C iki 24 °C, žiemos - nuo 2 °C iki 4 °C. Drėgnumas yra mažesnis kaip vakarinėje šalies dalyje, vidutinis metinis kritulių kiekis 500-800 mm. Alpiniai ir priekalnių rajonai rytuose ir vakaruose, taip pat pusiau sausringi Iori plokštikalnės rajonai išsiskiria skirtingu mikroklimatu.
Daugiausiai kritulių iškrenta pavasarį ir rudenį. Didžiojoje Rytų Gruzijos dalyje vasaros karštos (ypač žemumose) ir sąlyginai šaltos žiemos.

Didesniame aukštyje, kritulių kiekis kartais būna dvigubai didesnis negu Rytų Gruzijos žemumose. Vakaruose, subtropinis klimatas yra iki maždaug 650 m aukščio. Aukščiau (ir iš šiaurės į rytus) kritulių daugiau ir oras vidutiniškai šiltas, dar aukščiau - kritulių dar daugiau ir orai vėsūs. Alpinės pievos prasideda maždaug 2 100 m aukštyje, aukščiau 3600 m - sniegas ir ledas išsilaiko visus metus. Alpinėse pievose ir aukščiau dažnai būna šalnos net vasarą.

Vakarų Gruzijos žemumose žiemą sniego beveik nebūna, Centrinėje Gruzijoje yra maždaug 500 m aukštyje, todėl čia būna nedideli šalčiai, Rytų Gruzijoje truputį šalčiau. Paravani ežero regione ir kalnuotuose Svanetijoje ir Chevsuretijoje būna gana šaltos žiemos su sniegu. Kalnų slidinėjimo kurortai įprastai veikia nuo gruodžio iki kovo pabaigos.
Žiemą kai kurios gyvenvietės kalnuose negyvenamos, pavyzdžiui Zekari perėjoje žmonės gyvena tik vasarą. Samcche-Džavacheti žiemą kartais būna šalčiai kaip Sibire net iki -40 °C. O netoli, už kalnagūbrio, Adžarijoje auga palmės.
Žiemą uždaromos kai kurios perėjos, įprastai nuo spslio iki balandžio mėnesio. Kryžiaus perėja uždaroma tik kartais, Datvidžvari perėja Chevsuretijoje - nuo lapkričio iki gegužės, Ccharackaro perėja (Trialeti kalnagūbris, 2454 m) - nuo lapkričio iki gegužės, Zekari perėja (Mescheti kalnagūbris, 2162 m) - nuo spalio iki birželio, Goderdzi perėja (Chulo-Adigeni kelyje) - nuo spalio iki gegužės, Mamisoni perėja - nuo spalio iki gegužės (visus metus, užminuota, ten siena su Rusija). Pavasarį Gruzijoje ne visur galima pravažiuoti, tai nėra geriausias metų laikas. Kažkodėl daugelis nemėgsta lankytis Gruzijoje kovo mėnesį.
Liepos-rugpjūčio mėnesiais Gruzijoje karštoka, kartais temperatūra pakyla iki 40 °C. Tuo metu geriasiai būti kalnuose. Vakarų Gruzijoje sunku dėl didelio drėgnumo.
Rugsėjis-spalis patys geriausi mėnesiai. Jau ne taip karšta, prinoksta vaisiai, vynuogės. Samegrelo galima pataikyti į metą, kai vanduo jūroje dar šiltas, o kalnuose jau galima slidinėti.
Bet ir vasarą Gruzija skirtinga - Vakarų Gruzijoje karšta, tvanku, daug miškų, viskas aplinkui žalia. Lichi kalnagūbris padalina šalį į dvi skirtingas dalis: žalią ir gelsvą. Centrinė Gruzija sausesnė, gelsva. Čia miškų mažiau. Kachetija panaši, bet dar sausesnė - kartais pučia karšti sausi vėjai iš Azerbaidžano. Kachetijoje yra net stepės ir pusdykumės su gyvatėmis, vėžliais ir driežais.

Gruzijos turizmo strategija

Pažiūrėję į pasaulio žemėlapį pamatysime, kad Gruzija yra nedidelė valstybė esanti kelių tarp Europos ir Azijos sankryžoje.
Gruzija gana dažnai rodoma per televiziją, pvz. tokiose tarptautinėse televizijos laidose kaip CNN "9 priežastys aplankyti Gruziją dabar", New York Times "52 vietos lankytinos 2015" ir National Geographic "Geriausi 2015 Europos turai".

Turizmo agentūros vilioja potencialius klientus siūlydamos patogias skrydžių kompanijas ir maršrutus, siūlo įvairiausio lygio viešbučius ir lankytinas vietas.
Galbūt Gruziją geriausiai apibrėžia Gruzijos Nacionalinės Turizmo Administracijos (GNTA) šūkis - “Country of Life”, kurį galima sutikti ant daugelio suvenyrų ir turizmo produktų.
Gali būti kiek keistoka, bet Gruzija tik neseniai pradėjo įgyvendinti ilgalaikę turizmo strategiją. Prieš tai šalis turėjo tik viziją, dabar - gerai ir aiškiai paruoštą turizmo strategiją.

Šalies turizmo strategiją per vienerius metus, padedant Pasaulio Banko Grupei, sukūrė Gruzijos Vyriausybė visoms valstybės turizmo sektoriaus suinteresuotosiomis šalimis. Ruošiant strategiją konsultuotasi ir diskutuota su įvairiomis organizacijomis ir asmenimis, nacionalinėmis ir vietinės valdžios institucijomis, kelionių operatoriais, investuotojais, saugomų teritorijų ir paveldo vietų vadovais, viešbučių savininkais, turizmo pedagogais ir kitais piliečiais užsiimančiais turizmu.
Strategija buvo ruošiama atsižvelgiant į įtakingų viešojo ir privataus sektorių asmenų nuomonę. Konsultuotasi su turizmo specialistais siekiant nustatyti pagrindinius turizmo plėtros ir prioritetų iššūkius ir idėjas, jų sprendimų būdus ir veiksmų planus tų idėjų įgyvendinimui.

Gruzijos turizmo strategija 2015-2025 yra 10 metų strateginis planas ir vizija kaip padidinti turizmo svarbą ir vertę šalies ekonomikai ir jos piliečių gerovei. Ši strategija įeina į Pasaulio Banko Grupės veiklos Gruzijoje tikslus. Strategijos tikslas yra suformuluoti partnerystę tarp vyriausybės ir privataus sektoriaus, siekiant maksimaliai padidinti turistų pasitenkinimą, įvairinti rinką ir turizmo produktus, didinti turizmo pelningumą ir kurti papildomas darbo vietas.

Šia strategija siekiama pasiekti aštuonis pagrindinius tikslus: 1) tvarkyti, gerbti ir saugoti Gruzijos gamtos ir kultūros paveldą, 2) sukurti unikalius ir autentiškus pojūčius lankytojams tose gamtos ir kultūros vertybėse, 3) didinti konkurencingumą suteikiant pasaulinio lygio paslaugas turistams, 4) pritraukti daugiau turistų per veiksmingesnę rinkodarą ir reklamą, 5) plėsti ir stiprinti turizmo duomenų turizmo industrijos veiklos analizę ir įvertinimą, 6) plėsti viešojo ir privataus sektoriaus investicijas į turizmo sektorių, 7) gerinti verslo aplinką tuo pritraukiant vidaus ir užsienio investicijas, 8) šių tikslų įgyvendinimui kurti ir skatinti partnerystę tarp vyriausybės, turizmo industrijos, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių.

Per laikotarpį nuo 2009 iki 2013 metų Gruzija pasiekė vieną iš didžiausių turizmo augimo tempų pasaulyje: lankytojų skaičius išaugo daugiau kaip 300% -nuo 1,5 iki 5,4 milijonų lankytojų per metus. Metinės pajamos iš turizmo apytiksliai išaugo nuo 475 milijonų iki 1,8 milijardų JAV dolerių, arba daugiau kaip 20 kartų palyginus su vidutiniu pasauliniu turizmo augimu tuo pačiu laikotarpiu.

Turistų vidutinės išlaidos yra 74 JAV doleriai per dieną - t.y. mažiau kaip pasaulinis vidurkis. Siekiant padidinti turistų išlaidas planuojama įvairias galimybes - įvairesnių ir aukštos kokybės turizmo produktų plėtrą, gerinti paslaugų kokybę ir galiausiai sukurti pasaulinio lygio turizmo paskirties vietą, kuri skatintų tarptautinę paklausą ir pritrauktų turistus aplankančius kaimynines šalis.

Tikimasi, kad iki 2025 metų Gruzija taps žinoma kaip aukščiausio lygio, lankoma ištisų metų, aukštos kokybės turizmo kryptis paremta unikaliu kultūros ir gamtos paveldu, pasaulinio lygio klientų aptarnavimu, nesenstančia svetingumo tradicija.

Šaltinis: www.worldbank.org